Naujienos
Tarptautinė teatro diena yra tokia šventė, kuri visada pasitinkama beveik netikint, kad ji įvyks, nes amžiais nėra garantijos, nei kur vyks, nei kas režisuos, nei ar bus pinigų jai surengti, nei kas už ją atsakingas.
O sužinojus, kad įvyks, einama į ją su viltimi ir šventišku virpuliu, sveikinamasi bei sveikinama, o išeinama, kaip visada, vos ne apdergtais jausmais. Jei ne dėl apdovanoojimų, tai dėl šventės režisierių, jei ne dėl laureatų nepagarbos šventei, tai dėl bufeto ar jo nebuvimo. Įnoringa publika tie teatralai.
Šįmet bent pusės to apdergimo buvo išvengta. Vakaro režisierė Anželika Cholina su grupe talkininkų, atrodo, padarė stebuklą: turint galimybę įeiti į sceną repeticijoms tik šventės išvakarėse (nes už kiekvieną papildomą dieną reikia Nacionaliniam mokėti po maždaug 7000 Lt) ir „išlaužti“ tokią klasiką – jau kone žygdarbis ir precizikos, vadybos, logistikos ir visų elementų suderinimo meistrystė. Nuo Marijaus Jacovskio iškilmingos lakoniškos scenografijos iki Juozo Statkevičiaus juodai baltų (kalbama – iš naujausios kolekcijos) kostiumų, šokėjų ir orkestro bei solo numerių: taip skoningai, tegul ir kartais popsiškai, tegul ir su neesminiais sutrikimais ar kiek gedulingai, bet – taip „šventei subalansuoto“ vakaro, ko gero, nebuvo nuo pat Teatro dienos sukūrimo. Būta visko, daugiausia balagano ar paskutiniais metais įsivyravusios visiškos beskonybės (nors Kultūros ministerija pastaraisiais metais skiria tą pačią 130 000 Lt sumą), ir todėl vėl užpuola paranojinė viltis, kad gal ir kitąmet sulauksime ko nors panašesnio į šventę, tik jau su linksmumo gaidele. Ir gal net bus banketas ar bent šampano taurė po ceremonijos, kurios, deja, šįmet buvo pasigesta, nors ir buvo rasti rėmėjai.
Visgi kiekvienas toks įvykis, iš tiesų svarbus teatro žmonėms, kasmet sufleruoja ir pamąstymus ateičiai.
Ilgametė tokių improvizacinių švenčių (nes improvizacijos prasideda jau nuo pat pradžių, nuo to minėto „bus-nebus“) praktika rodo, kad negalime parengti šventės be sutrikimų ir taip pasirengti, kad jos nors kiek dvelktelėtų „Oskarų“ suderintos mašinos kvapu. (Keista, kino apdovanojimai „Sidabrinės gervės“ nuo pirmo karto nesklandumų išvengė.) Todėl tiesioginė teatro šventės transliacija televizijai yra prapultis. Suprantama, kad užmojis pažymėti ją visaliaudiškai yra tikrai gražus. Bet drauge su tuo – ir kiek diskredituojantis, ir ne vien dėl to, kas scenoje vyksta. Teatralų šventės nuo pačių pradžios buvo kupinos improvizacijos, ir todėl numatyti eterio laiką beviltiška – geriau jau transliuoti non-stop visą parą: kada kuris į sceną išeis, kas nemokės elgtis, nes nebuvo pamokytas, ko nebus, kas nepašnekės, kas įsiverš neprašytas į sceną – to suplanuoti neįmanoma, o taip būna visada. Ir geriau to visko nerodyti tiesiogiai: tai, kas salėje sėdint regisi betarpiška ir smagu, per televizorių gali atrodyti nesuprantama ar nuobodu ir jau reikalauja montažo. Paprasčiausiai negalima tiesmukai jungti dviejų visiškai skirtingų medijų (jei teatrą tokia vadinsime), tam priešinasi jų prigimtys. Ir lygiai taip pat pavojinga teatrui prisigretinti prie madų vakarėlio su privalomais „vyriausybės salonų liūtais“ pirmame plane: tuomet teatralai paprastai nueina į šoną ne tik fotografijose ir ekrano vaizduose, ir lieka tie patys, kurie yra visur ir visada. 2 psl. >
sin 2009-04-01 19:32
jauniski.... nu buk zmogus, ismok rasyt bent trigubai trumpiau savo jovalus. kaip pavyzdys cia...
Aa, aa, otniali kopejechku 2009-04-01 09:16
Tikrai, kaip galejo kaip geriausia rezisieriu apdovanoti Gintara Varna uz kazkokias operas (nu,...