Naujienos
Ne paslaptis, kad savo tautos ir šalies istorijos neišmanymas (arba vienpusiškas, taigi – iškreiptas jos „išmanymas“) ir nesugebėjimas traktuoti jos faktus ir reiškinius pasaulinės istorijos kontekste dažnai neleidžia mums adekvačiai suvokti ir mūsų dabartį. Kalbėdamas apie dabartį, turiu omenyje įvairiausius Lietuvoje ir aplink ją vykstančius procesus, taip pat šių procesų viešus ir slaptus veikėjus. Ypač blogai, kai tokiu neišmanymu (arba iškreiptu „išmanymu“) pasižymi asmenys ir net ištisos institucijos, kuriems (kurioms) tas išmanymas yra privalomas pagal apibrėžimą, t.y. pagal jų atliekamas funkcijas.
Niekad nepamiršiu siaubo, patirto pamačius Lietuvos etninės kultūros globos tarybos (LEKGT) „Išvadas dėl Lietuvos Respublikos apskričių reformos projekto“ (2003), kuriose būsimas „pagerintas“ apskritis buvo siūloma įsprausti į keturių įsivaizduojamų etnografinių (etnolingvistinių?) regionų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos/Sūduvos ir Dzūkijos/Dainavos – rėmus. Argi svarbu, kad tai niekaip nebūtų susiję su realiai egzistuojančiais tam tikrų teritorijų traukos centrais ir nusistovėjusiais ryšiais tarp subregionų? Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos ir Seimui atskaitingos LEKGT „ekspertams“ nė motais buvo ir tai, kad tokiu būdu Vilnius taptų Dzūkijos, Kaunas – Suvalkijos, o Klaipėda – Žemaitijos „sostinėmis“. Matomai jie net nebuvo girdėję, kad visoje Europoje regionai (provincijos, žemės, vaivadijos ir t.t.) ir jų ribos atsirado atsižvelgiant ne į šnektų arba prijuosčių siuvinėtų raštų paplitimo ribas, o į istoriškai susidariusių tradicinių sričių sienas.
Buvo tokios ir senojoje Lietuvoje – tai 1413 – 1795 metais egzistavusios ribos tarp Vilniaus bei Trakų vaivadijų ir Žemaičių seniūnijos, taip pat tuometinė Žemaičių seniūnijos siena su vokiečių valdytu Klaipėdos kraštu. Kitas klausimas, kaip šią tradiciją galima būtų panaudoti braižant naują Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo žemėlapį.
Ačiū Dievui, šių nesąmoningų „etnografinių“ pasiūlymų buvo atsisakyta 2005 metais, kai LEKGT pirmininku tapo Libertas Klimka.
Kitas prastas pavyzdys būtų sunkiai suvokiama baimė pavadinti Vilniaus Universitetą jo įkūrėjo vardu. Kaip žinia, Kauno universitetas buvo pavadintas niekaip su juo nesusijusio Vytauto Didžiojo vardu pastarojo mirties 500 – ųjų metinių progą. Tai buvo, jei taip galima pavadinti, priemonė istorinei savimonei, tautiškumui ir patriotizmui stiprinti, ir ji visiškai pasiteisino – šiandien niekas neabejoja dėl tokio šio universiteto pavadinimo.
Bet juk su Vilniaus Universitetu viskas dar aiškiau ir paprasčiau, nes Steponas Batoras buvo ne tik Lietuvai nusipelnęs valdovas ir talentingas karvedys, bet ir tiesiogine šio žodžio prasme seniausios Lietuvoje aukštosios mokyklos įkūrėjas. Kieno gi daugiau, jei ne jo vardu turėtų vadintis mūsų sostinės universitetas? Bet ne - atsako parapijinio patriotizmo apologetai, nuo kurių priklauso šis seniai pribrendęs sprendimas – taip mes pripažinsime, kad Vilnius yra lenkų miestas, nes būtent jų valdymo metu Vilniaus Universitetas vadinosi Stepono Batoro vardu. 2 psl. >
zaza 2009-05-23 22:51
na cia nevarykit ant pagoniu ! jus iskrypeliai ,zydiskos kiaules. kaip sauksi taip atsilieps!!!
Lija 2009-05-07 09:18
geras, man patinka autoriaus rašymo stilius ir atskleisti užkuliai.
Nurchaci LR piliečiui 2009-04-29 12:22
Tikiuosi, tavo klausimai nescholasiški?Šv.Brunonas tikrai nėra susijęs su Vilniumi...
LR pilietis 2009-04-29 09:21
Šv. Brunonas su Vilniumi išties nesusijęs. Antra Lietuvos Respublika yra pasaulietinė...