Naujienos
...na, gerai, Andriau, tampa ji prezidente – ir kas toliau? Ar tikrai gerai apmąstei, ko tuomet įmanoma laukti?
Sutinku, kad ne viskas priklauso nuo tos prezidentės. Tiksliau pasakius, daugiau nuo jos nepriklauso, nei priklauso. Taip pat sutinku, jog verkiant reikia kažką daryti siekiant mūsų klampynę numelioruoti – juk bala, visiška bala. Tačiau tas kelias – oi, koks slidus!
Tik pamėgink įsivaizduoti: jau turime pirmąją prezidentę. Jei pirmame ture – apskritai būtų tragedija. Kodėl? Nes visas tas tendencijas, apie kurias mėginsiu užsiminti, triuškinanti pergalė keleriopai sustiprintų.
Taigi, tampa ji prezidente ir beveik iškart prasideda šokiai su kardais.
Pirmiausiai kliūva vyriausybei, nes tenka aiškintis dėl ministrų. Daug kietų kalbų apie kompetenciją, efektyvų veikimą, atsakomybę. Nauja šluota pasistengs skaudžiai pašluoti. Tačiau, žinoma, ne taip skaudžiai, kad visai sugriautų koaliciją. Betgi bus gražių pastangų panarstyti ministrų kaulelius, priversti koalicijos partnerius savo gretose pasiieškoti kitų kandidatų.
„Dabar, kai valstybė atsidūrė patikimose rankose...“
Abejočiau, kad ministro pirmininko vieta išsyk būtų pasiūlyta kitam kandidatui, tačiau jau formuojant atnaujintą vyriausybę akivaizdžiai bus parodyta, kas kieno rankose.
Lygia greta vyks ir kiti procesai. Juk rinkimai nesibaigia tik paskelbus rezultatus. Iš pradžių kažkas laimi rinkimus, paskui gi prasideda svarbiausi dalykai – mėginama išlošti tuos, kurie laimėjo. Todėl formalus jau susiklosčiusios (ar toliaregiškai suklostytos) situacijos įtvirtinimas atvedant ją į Daukanto aikštę tėra didesnio lošimo pradžia. Tą supranta visi, iš tiesų dalyvaujantys žaidime. Ir nebūtinai tas žaidimas yra įpraustas į grynai lietuviškus rėmus.
Turiu galvoje lošimą, susijusį su prezidentės aplinkos, jos komandos formavimu. Ir čia prasideda įdomiausi dalykai. Įtariu, kad jūs, konservatoriai, patyliukais vis dar tikitės prakišti į Prezidentūrą savo žmonių, kurie padėtų formuoti tarsi prokonservatorišką prezidentės laikyseną. Manau, tai skaudi klaida.
Pirmiausiai, ji puikiai supranta, koks tai žaidimas ir kur jis veda.
Antra, panašiai mėgins elgtis ir socialdemokratai.
Trečia, ji akimoju persuks, perverbuos į savo šalininkų gretas ir tuos, ir kitus.
Tuomet kaip galėtų atrodyti jos komanda? Kaip kohorta samdinių. Legionieriai, pasiruošę vykdyti įsakymą. Jai nereikia pažiūrų, jai reikia lojalumo.
„Ištikimybė yra mūsų garbė...“
Beje, jau dabar nesunku identifikuoti tuos, kurie linkę „pasirašyti“, tačiau galop – tai nereikšmingos detalės. Svarbiausia, jog Daukanto aikštės komandos jūs tikrai neišlošite. Jos nelaimės ir socialdemokratai, tačiau čia yra viena svarbi išlyga. Pagal manieras, mąstymo būdą, galop – pagal „kvapą ir skonį“, ji labai netoli nuo tų, kurie dabar susibūrę į socialdemokratus. Jus stačiai apakino noras išlošti aukso puodą – laimėti Prezidentūrą tiesiogiai nedalyvaujant rinkimuose. Tik taip paaiškinčiau tą politinį daltonizmą mėginant įsikalbėti, jog mėlyna ir raudona iš tiesų yra geltona ir žalia. Tačiau akivaizdu kitkas: jai ir saugiau, ir komfortiškiau su tais, kurie dabar – socialdemokratai. Esmiškai ji – iš jų, o ne iš jūsų. Ji – valdininkė, o ne politikė, ideologė, moralistė. O Lietuvoje tikras valdininkas – arčiau kairės. Tokių gelminių dalykų jokios europos nepakeičia – tik transformuoja. 2 psl. >
alfri 2009-06-11 00:02
Čia tai geeeras.
? 2009-05-21 15:35
truksta kai ko
Baudike > anarchistui prasom: 2009-05-21 13:44
richmedia.lse.ac.uk/publicLecturesAndEvents/20081127_1830_whatsWrongWithTheEUBudget.mp3
anarchistas>Baudikei 2009-05-21 01:28
Būtų visai įdomu tą kalbą paskaityti. Gal galite nuorodą įmesti į komentarą?