Tautinė politika rusiškai - 7 (Nencai ir nešai; tikri ir netikri altajiečiai) 40

Carinė Rusija, Raudonoji Šiaurė, Tautinėse

40	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Tęsiant pasakojimą apie dirbtinai sujungtas skirtingas (kad ir giminingas) Rusijos tautas, neįmanoma nepaminėti nencų ir nešų pavyzdžio.

Veltui ieškotumete pastarųjų pavadinimo oficialiuosiuose Rusijos dokumentuose – nešų ten nėra; visur minimi tik nencai. Geriausiu atveju nešai figuruoja juose „miškinių nencų“ vardu kaip nencų tautos etnografinė grupė. O kaip gi yra iš tikrųjų?

Carinė Rusija prisijungė nencų ir nešų gyvenamas teritorijas dar XVI – XVII amžiuje. Tuo metu rusai visų Šiaurės tautų atstovus, kalbančius Uralo kalbinės šeimos samodiečių grupės kalbomis, vadino bendru „samojedų“ vardu, tik skirstė juos į samojedus – jurakus (nencus), Puro samojedus (nešus), Jenisejaus samojedus (encus), samojedus – tavgius (nganasanus) ir samojedus – ostiakus (selkupus; nepainioti pastarųjų su tiesiog ostiakais, kurie dabar yra vadinami chantais).

Ypač plačiai šiaurinėje Eurazijoje buvo pasklidę nencai („nenecia“; šiuo metu - apie 35 tūkst.), užėmę didžiulę teritoriją nuo Archangelsko prieigų vakaruose iki Taimyro pusiasalio vakarinės dalies rytuose. XIX amžiuje dalis nencų kartu su komiais persikėlė ir į Kolos pusiasalį, taigi šiandien jų kalbą („nenej vada“) galima išgirsti tundroje (bet ne miestuose) nuo Murmansko iki Norilsko. Rusijoje 1930 metais buvo sukurtos trys nencų teritorinės autonomijos – Nencų nacionalinė apygarda Archangelsko srities sudėtyje, Jamalo nencų nacionalinė apygarda Tiumenės srities sudėtyje ir Taimyro (dolganų ir nencų) nacionalinė apygarda Krasnojarsko krašto sudėtyje. Bet formalios teritorinės autonomijos buvimas anaiptol nereiškė nencų kalbos, kultūros ir apskritai tautiškumo skatinimo.

Nors pirmas tekstas nencų kalba (lotyniškomis raidėmis) buvo išspausdintas dar 1664 metais, vėliau carinėje Rusijoje nencų knygos buvo spausdinamos tik „kirilica“. Padėtis trumpam buvo pasiketusi 1931 metais, kai raštija nencų kalba buvo pervesta į lotynų raidyną (tuomet Salecharde buvo pradėtas leisti laikraštis “Narjana Nerm” („Raudonoji Šiaurė“), tačiau jau 1937 metais vėl buvo gražinta rašyba rusiškomis raidėmis, t.y. „kirilica“. Tai buvo tik pirmas žingsnis, siekiant paspartinti nencų rusifikaciją. Nencų kalba, kuria iš pradžių (nuo 1932 metų) mokyklose buvo dėstomi visi dalykai, ilgainiui liko tik vienu iš dėstomų dalykų, o visus kitus dalykus pradėta dėstyti rusų kalba. Maža to, Nencų nacionalinės apygardas (centras – Narjanmaras) komunistų partinės organizacijos nutarimu 1963 metais buvo apskritai uždrausta naudoti nencų kalbą ne tik mokyklose, bet ir žiniasklaidoje. Sustiprintas europinių nencų rusinimas buvo susijęs su tuo, kad jų dalis jau nuo caro laikų buvo linkusi asimiliuotis su komiais, kurie buvo rusų konkurentai visame šiauriniame Rusijos imperijos europinės dalies pakraštyje (žr. „Tautinė politika rusiškai – 3“). Vienintelės rusų kalbos protegavimas apygardos teritorijoje tuo pačiu reiškė ne tik gimtosios nencų, bet ir vis labiau čia įsigalinčios komių zyrių kalbų išstūmimą. Padėtis buvo šiek tiek pagerėjusi vadinamosios „perestroikos“ laikais, bet vėl komplikavosi, atėjus į valdžią V.Putinui. Šiuo metu kai kuriuose Nencų autonominės apygardos rajonuose jaunimas gimtosios kalbos jau net nebesupranta. 2 psl. >