Naujienos
Artėja Kalėdos, dovanų metas, džiaugsmas ir namų šiluma vėl suvienys likimo suskaldytus ir vaidų išblaškytus šeimų židinius, simbolinės dovanėlės įžiebs šviežią meilės ir atjautos kibirkštį kiekvieno mūsų širdyse.
Amerikoje tapo populiaru dovanoti artimui plastines operacijas. Gal koja į koją su pasauliu? „Žinai, katinėli, su Kalėdom, še, kuponas,- eik, papus pasikelk“,- kužda medžiotojo profesiją dar Mardasavo vidurinėj įgijęs Stasys. Žmona nebyliai per petį atkiša voką, o viduj…lašinių nusiurbimas! Jauku, stačiai Kalėdos. Stasys liesesnis, taikliau lapę nukepa, nuotaika kartu su žmonos krūtine viršun grakščiai it vieversys plasnoja. Man kavos, prašom.
Kai klausiau, kas nori kartu važiuot į Strasbūrą, anorektikas tylėjo. Kai jau krovėmės daiktus į bagažinę, jis, žiūrėjęs „Robinzonus“, staigai apsigalvojo ir po dviejų minučių taupiai sėdėjo ant galinės sėdynės.
Apsistoję pirmam pasitaikiusiam viešbuty nepastebėdami išgėrėm po keletą daniško alaus, o promiliuoti norai dažnai arba link moterų , arba link meno. Kadangi tikslinė moterų grupė pigiuose viešbučiuose nesilanko, krypom menan. Žiūrinėjom girdėtus vardus, pavardes, pavadinimus, dičkis Andersas pasakojo apie C.Monet ir viso impresionizmo įtaką šiuolaikinių dailės pedagogų psichikos sutrikimams. Juokėmės ir mums juokėsi. Kai paklausiau vardų, atsakė, jog prancūziški. Kitų dviejų vardų neklausiau, nes nesišypsojo.
Tą patį vakarą, kai dailės chrestomatiniai vardai galutinai įgriso, nusprendėm apšniukštinėti šalimais esančią „Kronenburg“ alaus daryklą. Buvom maloniai sutikti ir pavaišinti. Juokiausi iš užrašo ant garbaus varinio alaus katilo.
Kadangi tai jau antras Migliaus apsireiškimas Strasbūro tema, daugiau apie tai kalbėti būtų pavojinga. Žinau tik, kad gera išvyka buvo. Taip ir grįžau į savo karvių nutrepsėtą ir ne ką mažiau runkeliais apsodintą Daniją.
Saulėtą sekmadienio popietę nebuvo itin šalta ir mes iškišom nosis į lauką. Atsisėdom terasoje, gėrėm arbatą, giedrą dangų raižė lėktuvai, o lenkas Marekas ramiu balsu pasakojo, kaip europietiškas tikėjimas nykštukais iš esmės susijęs su raganiais ir šamanais vidurio Afrikoje. Tas vyrukas man patinka, jis mikliai gali surast paaiškinimą, net jei kas paklaustų, pavyzdžiui, kodėl verkia ūkvedžiai arba kodėl tarpukario Vokietijoje niekas nevalgydavo apelsinais šertų kiaulių. Nuostabi fantazija, bet niekam tikęs krepšininkas. Su juo susipažinau kažkurį šlapią spalio šeštadienį. Toks nedidelis, „pūstu rėmu“ jis stovėjo už kampo esančioje parduotuvėlėje laukdamas, kol pardavėja teiksis prieiti. Stovėjo prisikrovęs pilną krepšelį džiūvėsių, ruginės duonos, dar kažkokio augalinio šlamšto. Iš mano krepšelio raudonai styrojo kiaulienos pjausnys. Nusišypsojau.Lauke buvo užplaukęs gal drėgnas ir šlykštus oras, Marekui per lūpą varvėjo snarglys, stovėjo apsirengęs kažkokį nušiurusį megztinį su nuo snarglių perkarusiom rankovėm. Šitas tiksliai spalvingas (nesupraskit klaidingai), - pagalvojau ir užkalbinau. Pasirodė, kad snarglius gyvena keliais aukštais žemiau. Jam nuo etnografinių tyrinėjimų stiprokai varžteliai atsipalaidavę, savoj srity jis nepralenkiamas, todėl už profesionalios, protingos kalbos klausymą sekmadieninę popietę nėra nieko geriau. Kitą dieną snargliai varvėjo visiems.
Atsidarau alaus, mielieji. Tuborgas. Kažkoks kalėdinis, plastmase trenkia.Pasirūpinkim, kad ant kūčių stalo būtų kuo mažiau pesticidų.
Kūčiukai adresu: miglius_sudeikis@yahoo.com
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.