Naujienos
Yra toks gerbtinas paprotys: iki Kalėdų grąžinti visas skolas. Aš labai gerbiu papročius. Kai tik pasitaiko kokia proga, iškart puolu juos gerbti. Tarkim, kai turiu pinigų. Pasitaiko ir taip. Visko gi būna, patys žinot.
Taigi ir dabar, pagarbiai laikydamasis tradicijų, grąžinau skolas (4 eurai už kebabą poetui Navakui nesiskaito – čia buvo dovana), sumokėjau už butą ir telefonus. Šiuo atžvilgiu esu tyras ir nekaltas it kūdikis.
Bet sąžinė kažkodėl nenurimo. Vis atrodė – štai nusileis pro kaminą kokakolinis Santa Klausas, įsikiš mane į raudoną maišą ir nusineš į iliuminuotą pragarą, kur vien nuolaidos ir išpardavimai, ir nesibaigianti dantų apsauga ištisą amžinybę.
Ėmiausi perkratinėti savo slaptų bei viešų nuodėmių sąrašus. Lyg ir nieko ypatingai stulbinančio. Senučių palūkininkių šiemet neužmušinėjau. Puikybės nuodėmę stropiai kompensuodavau nevisavertiškumo kompleksu. Naujų dievų neatradau. Taigi viskas turėtų būti tvarkoj. Bet kažko ne.
Gal man tiesiog kokia depresija? Yra, sakykim, tokia oficiali liga – pogimdyminė depresija. Tai gal yra ir ikikalėdinė depresija? Žinot – tas nuolatinis pilkumas, tas šiaurietiškas nykulys. Tundra lijundra. Poliariniai lokiai, ir tie čia neatklysta. Nes pernelyg spalvingi. Šitoj betonmaišėj gali išgyventi tik lietuviai, pelėsiai ir kelios islandinių kerpių atmainos. Dar Maironis rašė: pelėsiai, kerpės ir lietuviai barzdočiai.
Tikriausiai bus depresija, galvoju aš ir nesveikai krizenu. Kaip debilas koks. Bet tiek dar suvokiu, kad jei jau krizenu, tai man tikrai ne depresija. Galbūt iš tiesų kažkas su „de“, bet ne depresija. Kažkas visai kito. Gal man trūksta jodo? Vargu bau. Suvalgau kalnus žuvies ir kitokių jūros gėrybių. Jūros kopūstų. Jūros dumblių. Jūros kempinių ir pašluosčių. Aš, žinote, gyvenu prie jūros. Tai kai pritrūksta jodo, nueinu ir prisirenku. Neretai randu net vieną kitą jūros bananą, o užpernai po audros buvo išmetę ištisą konteinerį jūros arbatos. Visai nieko. Sūrstelėjusi tokia. Primena totorišką. Ir apskritai – atstokit nuo manęs su tuo savo jodu. Aš ne kokia žaizda, kad mane jode murkdytumėt. Neturiu jokių žaizdų anei stigmų. Nepretenduoju į šventuosius kankinius. Vienintelis ženklesnis įtrūkimas mano kūne – kreiva šypsena, kai sėdžiu sau va taip va ir krizenu be jokios priežasties. O sąžinė graužia. Aš sėdžiu, o ji graužia. Taip ir gyvenam.
Ne, jokios medicininės diagnozės man netinka. Medicina čia bejėgė. Tai, kas vyksta – su manim, aplink mane, be manęs, – veikiau primena beviltišką mechaniką. Viskas veikia, bet kažkas kažkur praslysta. Visi šaukia apie septynmyliais batais žingsniuojantį progresą, o aš tebematau šimtasiūle apsitūlojusį proletarą. Laikrodis džiugiai tiksi, skaičiuodamas valandas, o rodyklės atkakliai teberodo tą pačią nutįsusią pusę šešių. Ir staiga prisimenu: taigi ne depresija, o dekompresija! Panašiai kaip depresija, tik su “kom”. Sakiau, kad mechanika. Seniai seniai, kai buvau jaunas sovietų pankas su štormovke ir kerzakais, turėjau mopedą „Ryga 8“. Tokią transporto priemonę – maždaug kaip anų laikų „Volkswagen Golf“. Tai kartais nutikdavo, jog tas mopedas staiga nei iš šio, nei iš to pradėdavo „netraukti“. Variklis kaukia, dūmų kamuoliai, o netraukia, nors tu ką. Tada mopedų programuotojai nuspriegdavo „primą“, palinguodavo galva ir ištardavo: p....c, b..d, dekompresija! O tasai trečiasis iš šių trijų tarptautinių žodžių buvo pats baisiausias ir realybėje reiškė: „tavo gaišenai išdilo cilindras, ir kartu dar sudilo stūmoklis. Gali dar pabandyt pakeist žiedus, bet nė velnio tai nepadės – ieškok naujo cilindro ir stūmoklio. Prisivažinėjai, broliuk.“
Štai taip. Paprastoji mechanika.
Atrodo, žinau, kas darosi. Ir ne man vienam.
Bičiuliai, turiu blogų naujienų: mums visiems dekompresija!
“Klaipėda” (http://www.klaipeda.daily.lt)
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.