Naujienos
Per šią šventinę savaitę ypač išlenda industrinė kino pusė. Visi laikraštukai su TV programomis visiems filmams diplomatiškai stato po dvi žvaigždutes. Nenorėdamas nei pats paskęsti išsišiepusios fizionomijos konvejeryje, nei jūsų paskandinti, paminėsiu tik po vieną filmą dienai. O kartais ir tokio nebus...
Šeštadienis
Šeštadienį, per Kalėdas, individualiai išskiriu jau, žinoma, ne kartą matytą holivudinį neva šlagerį “Pabėgęs traukinys” (LTV, 23.10 val.). Intymios Kalėdų nuotaikos jis, suprantama, neatitinka, bet negi išplėstinės triukšmingos reklaminės akcijos, kažkodėl pasivadinusios vaidybiniais filmais, ją atitinka geriau? Čia bent jau yra tvirta profesija ir kai kurie su nacionaliniais mentalitetais susiję originalūs minties žybsniai.
“Pabėgęs traukinys” - apie dar vieną pabėgimą iš kalėjimo, nors tokių istorijų amerikiečių kine yra buvę tūkstantis ir viena. O čia - ta antroji, kurios nesupainiosi su ankstesnėmis.
Žiaurus, bet kritišką akimirką galįs net pravirkti Manis (Jonas Voightas) bėga iš kažkur Aliaskoje įsikūrusio griežto režimo kalėjimo. Japonų klasikas Akira Kurosawa, pagal kurio nepastatytą scenarijų, jį perdirbus, ir gimė “Pabėgęs traukinys”, gebėdavo įtempčiausią fabulą sieti su kone budistinėmis meditacijomis, kurias apčiuopė ir kurių nesunaikino rusų režisierius Andrejus Končialovskis, tuo metu dirbęs Holivude. Pirmiausia jam, rusui, artima buvo pati faktūra - Aliaskos sniego dykynės, per kurias skuba senoviškas traukinys. Bet, kita vertus, Vivaldi “Glorija”, skambanti kulminacinėse “žiūrovinėse” scenose, kur barzdota bėglio būtybė stovi net ant garvežio stogo tarsi Renesanso žmogus, pasibalnojęs banginį, ir abu lekia - į mirtį? į laisvę? - teikė užuominų ne tik siužeto, bet ir filosofine - apie išsiveržusią iš neapkenčiamos civilizacijos gniaužtų pirmykštę jėgą - kalba.
A. Končialovskį visuomet erzino, kai filmą vertindavo vien tvirtos hito meistrystės lygiu. “Koks gi tai amerikinis filmas, kai žmogus į grubų: “Tu gyvulys!” atsako: “Ne, blogiau! Aš žmogus!” -- rašo memuaruose autorius. - Tokia filosofija visai svetima amerikiečių kinui”. Ir jis savaip teisus.
Sekmadienis
Ne iš kokio perdėto patriotizmo, o vėlgi vadovaudamasis originalumo kriterijais, šiandien išskirsiu lietuvišką Arūno Žebriūno 1980 metų melodramą “Kelionė į rojų”, kuri rodoma LTV2 retrospektyvoje (20.05 val.; kartojama trečiadienį, gruodžio 29 d., 16.35 val.).
Kažkodėl yra manoma, kad Mažąją Lietuvą mūsų kinui yra atvėręs Algimantas Puipa. Taip, jo žavinga 1983 metų “Moteris ir keturi jos vyrai” turėjo atgarsių ir tolesnėje meistro kūryboje, tarkim, ne taip dar seniai pastatytoje “Elzėje iš Gilijos”. Bet pirmasis, gal veltui neįtvirtinęs tų atradimų, vis dėlto lieka Arūnas Žebriūnas.
Literatūrinė ištaka - Šilutėje gimusio vokiečių rašytojo Hermano Sudermanno “Lietuviškos istorijos”, sukurtos dar 1917-aisiais. Įdomu, kad būtent jos, o ne gausios natūralistinės rašytojo dramos, istoriniai romanai ne kartą traukė įvairių kraštų kino žmonių dėmesį. 1927 metais Holivude “Kelionę į Tilžę” pastatė ir pirmąsyk skiriamą “Oskarą” išsikovojo vokiečių tautybės režisierius Friedrichas Wilhelmas Murnau (Lietuvoje Goethe instituto dėka matėme ir šią beveik nerealaus poetinio žavesio juostą, ir jo genialų ankstyvą siaubo filmą “Nosferatu”). “Lietuviškos istorijos” savaip įkvėpė ir vieną holivudinį miuziklą, ir kelis vokiečių filmus: vieną tokį 1939 metais statė, lyg būtų kiek pavargęs nuo savojo antisemitizmo, žymusis vokiečių kino fašistas Veitas Harlanas, Sudermanno novelių apie Klaipėdos kraštą ekranizacijos nenustojo rodytis ir po karo. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.