Naujienos
Tokiems šauniems vaikinams kaip aš šventė tęsiasi visus metus. Tik kalėdinis šurmulys atneša dieglius krūtinėje, supratimą apie savo beprasmišką gyvenimo būdą bei liūdesingą ilgesį kažko gražaus.
Draugai išvažiuoja su savo meilužėmis į Ispanijos kurortus, o mano meilužės, nuo kurių slapstydavaus kartkartėmis, pasirodo, turi tėvus, brolius ir seseris, su kuriais švęs Kalėdas. Tad ir lieki vienišas it koks apsnigtas beržas, stovintis šalia apleisto kaimo keliuko. Vaikštai gatvėmis ir matai languose jaukias šeimyniškas ugneles. Tie, kurie dar nešvenčia, skuba pirkti produktų šventiniam stalui, pirkti paskutinių dovanų artimiesiems. Tik aš neturiu kur skubėti: jau senokai supratau, kad jei nenoriu savęs nunuodyti, geriau pačiam maisto nesigaminti, tad valgau kavinėse. Mano dovanų niekam nereikia. Eglutė namuose nepapuošta. Ir šiaip manęs niekas nelaukia. Nebent neplautų baltinių ir kojinių krūvos.
Belieka slankioti liūdnam apsnigtomis Vilniaus gatvėmis besitikint, kad koks nors varveklis nukris ant galvos...
Po kelių valandų slankiojimo joks varveklis neužkrito, tad nusprendžiau, kad toks savižudybės būdas (beje, jokių varveklių Vilniuje taip ir nepastebėjau, nors labai įdėmiai apžiūrinėjau visas stogų architektūrines detales, idant galėčiau nejučia aplenkti pavojingas vietas) yra itin rafinuotas. Tik tai man nepakėlė nuotaikos. Aš vis grimzdau į egzistencinius apmąstymus. Ką aš nuveikiau per šiuos metus? Beržo nepasodinau, sūnaus neužauginau, ką jau kalbėti apie tai, kad jokio namo nepastačiau. Tiesa, čia galiu įrašyti tai, kad vasarą pas tetą sukaliau šunėkui būdą. Mane apima taurus ir liūdnas džiaugsmas - nors vienai gyvai būtybei ką nors gera padariau. Tad tuoj pat skambinu tetai ir po linkėjimų bei formalumų paklausiu apie šunį ir jo būdą. "Ar tą, kur tu vasarą sukalei?" "Taip, taip, teta", - santūriai sakau. "Vaikeli, taigi ji tau išvažiavus po kelių dienų ir sugriuvo. Buvo vėjas ir nunešė jos stogą. Matyt, blogai sukalei". Taigi kraujuojančia širdimi turiu išbraukti pirmą ir vienintelį gerą 2001-ųjų darbą.
Man taip liūdna. Prisimenu, jog moterys savo slogią nuotaiką bando išsklaidyti apsilankymu pas kirpėją. Patraukiu į "Figaro" kirpyklą. Tačiau ten pirmiausia mane nori paskandinti: beplaudami galvą į kairę ausį įpylė pusė litro vandens. Vėliau kirpo dvi valandas: man įskaudo šoną, o ausys nuo begalinių jų lankstymo pirmyn ir atgal tapo ryškiai raudonos. Kai pasakė, jog baigta, pamačiau, kad mano plaukai dešinėje pusėje prigludę, o kairėje styro it koks banguojantis rugpjūčio rugių laukas. Klausiu, kodėl taip. Man atsako, kad nėra taip blogai, kaip man atrodo. Kadangi šv. Kalėdų metas, tai nieko neaiškinu apie vartotojų teises, o nupėdinu į kitą saloną, kur šiaip ne taip ištaiso padėtį. Taigi net kirpyklų dievukai man keršija už mano netinkamai praleistus metus...
Nepakelia nuotaikos nė brendžio taurė, įsipilta iš namų mini baro. Dar liūdniau tampa perskaičius vyriausios Lietuvos raganos žodžius: "XXI amžius - Lietuvos vyrų, kaip asmenybių, degradavimo amžius". Juk tenka sutikti - aš vienas iš tų degraduojančių vyrų, veltui švaistančių laiką, pasirinkusių ne tas gyvenimo vertybes. Tad nusprendžiu, užuot žiūrėjęs kvailą MTV, prisiminsiu senas ir taurias lietuvių liaudies tradicijas. Gal jos suteiks nors šiek tiek prasmės mano gyvenimui. Pasiimu knygą "Lietuvių kalendorinės šventės". Aišku, akį patraukia "Kalėdiniai burtai apie ištekėjimą ir vedybas". 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.