Naujienos
Katinui Leo žvėrių valdovo vardą, be abejo, suteikė per apmaudų nesusipratimą. Jis visiškai neatitiko nei charakterio bruožų, nei pasaulėžiūros, nei išvaizdos pagaliau. Leo buvo didelis, ramus, mąslus ir absoliučiai nepiktybinis katinas.
Ir, priešingai nei kiti savo rūšies atstovai, visiškai netikęs medžiotojas, mėgstąs geras knygas, gerą muziką ir ramų gyvenimo būdą. Jis viską stengėsi daryti be pykčio. O kartkartėmis šia tema, vykdydamas savo pilietinę pareigą, pasisakydavo viešai. Katinas Leo turėjo šiek tiek slepiamą polinkį į romantizmą, jam patiko Mumfordas ir Leo dažnai sakydavo šį esant paskutiniu romantiku. Tačiau kartais sau, įsitikinęs niekam to nesužinosiant, pamąstydavo, kad tai nėra visiška teisybė, kadangi, tiesą sakant, paskutinis romantikas yra būtent jis, katinas Leo. Bet nepaisant visų šių smulkių kliaudų, gildija jį laikė pagarbos vertu, apsiskaičiusiu ir protingu katinu.
Leo mėgo vakarus, kai dangus ima temti, o jame įsižiebia žvaigždės. Mėgo jas stebėti. Ir dabar Leo vaikštinėjo žiūrinėdamas žvaigždes ir mąstė, ar būtent jas turėjo omenyje Platonas, rašydamas apie tam tikrus dalykus, kurių nebeįmanoma pasakyti. Deja, šiuos rimto katino vertus apmąstymus nutraukė nemalonus nutikimas, ištikęs visiškai tam nepasiruošusį nelaimėlį. Leo suklupo ir parkrito. Įkrito į sūrį, sūrį su skylėmis.
Ir šiame nepatogume, didžiam Leo apmaudui, jis nebuvo vienintelis dalyvis. Šią nuopuolio sceną išvydo peliukas Lee.
Lee dažnai matydavo vaikštinėjantį galvą užvertusį Leo. Jis šaipydavosi ir kikendavo sau kumštelin, tardamas, kad Leo nesuranda rimtesnio užsiėmimo nei spoksojimas į žvaigždes. Pats jis taip niekuomet nesielgė, mat nuo pat gimimo trumpa apatinė lūpa trukdė pakelti galvą aukštyn. Tačiau girdėjo esant kažkokių dangaus kūnų ir netgi esant tokių, kurie juos tyrinėja. Lee tam neskyrė ypatingos reikšmės. Nes jį labiau domino sūris. Jis labai mėgo sūrį. Sūrį su skylėmis. Sakė, kad tai yra pats tas. Ypač patiko skylės. O didžiausia jo svajonė buvo aptikti skylę be sūrio. Tad suprantama, kad katino poelgis sukėlė teisėtą pasipiktinimą
- Neliesk mano skylių - sukaupęs visą drąsą šūktelėjo Lee. Šiuo momentu jis pasijuto didingai it Sirakūzų išminčius. Nuo netikėto kritimo dar neatsigavęs Leo galutinai pasimetė.
- Jūs norėjote pasakyti: „Jūsų sūrio?“ - suglumęs paklausė. Jis buvo labai mandagus katinas.
Ne, skylių, būtent skylių. Nes jos yra visa ko esmė ir pagrindas - įkvėpimo pagautas Lee metėsi filosofijos link. Lee tai nebuvo visiškai nežinoma sritis - mat krizės laikotarpiu sūrio paieškos jį vedžiojo po įvairiausius užkampius. Tačiau krizė buvo, o sūrio nebuvo. Nei skylėto, nei vientiso. Kartą jis nuklydo į pastatą su daugeliu knygų ir prancūzų literatūros skyriuje sugriaužė keletą tomelių. Sūrio ten taip pat nerado, bet aptiko viltingų dalykų - kažką apie esmės ir turinio santykius bei jų interpretacijas. Nuo to laiko Lee nusprendė konceptualizuoti savo skylių pasaulėžiūrą ir iš esmės ėmėsi interpretacijos vingrybių. Galiausiai interpretacija jam ėmė atstoti ir patį sūrį. Be abejo, mąstė peliukas, interpretacijomis nepasisotinsi, bet kas trukdo interpretacijoms egzistuoti kartu su sūriu? Sūrį taip pat galima interpretuoti kaip nori - tai ne tiek svarbu, svarbu, kad jis valgomas. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.