Naujienos
Prancūzijoje pratrūko smurto banga. Ji verčia manyti, kad Europos Sąjungos kūrimo ir plėtros smegenų centras rimtai negaluoja. Prieš kurį laiką prancūzai nepatvirtino ES Konstitucijos, šitaip išreikšdami nepasitikėjimą ją kūrusiam savam politiniam elitui. Tad yra apie ką galvoti šalims, kurios nesvarstydamos sutinka su visomis Paryžiaus veikiamo Briuselio politinėmis iniciatyvomis.
Prancūzijoje, pilietinių teisių ir demokratijos citadelėje, kuri skleidžia ir įtvirtina naują pilietinio europietiškumo supratimą, leista taikyti 1955 metų įstatymą dėl nepaprastosios padėties – vietos valdžiai suteikiama teisė prireikus įvesti komendanto valandą. Kai kuriose vietovėse ji buvo įvesta. Nesusitvarkoma su jaunaisiais imigrantų gyvenamų priemiesčių riaušininkais. Visoje šalyje naktimis sudeginta daugybė mašinų, taip pat mokyklų, vaikų darželių, net šaudyta į policininkus. Riaušės kilo spalio 27 dieną. Stebėtinai bejėgiški gana ilgą laiką atrodė Prancūzijos vadovai.
Ar galima imigrantų jaunimo riaušes sieti su ES Konstitucijos kūrimu ir atmetimu? Manyčiau, galima. ES Konstitucijos atmetimas parodė, kad žmones gąsdina Europos politinio elito ir politinio vyksmo atotrūkis nuo realaus gyvenimo ir jame susikaupusių problemų. Jas užaštrino pastarųjų metų imigracijos banga. Tas problemas, kurias savaip pridengia ar apeina politinis europinės integracijos vyksmas, liudija ir riaušių protrūkis bei staigus jų išplitimas.
Nesvarstysime socialinių ir kultūrinių problemų, kurias patiria imigrantai, – apie jas nemažai kalbama. Įvairių šalių politikos komentatoriai prieina išvadą, kad riaušės liudija visišką prancūzų „integracinės“ politikos pralaimėjimą. Kaip tik „integracinės“ politikos paradoksą ir pagvildensime.
Pripažįstantys „integracinės“ politikos pralaimėjimą paprastai nekelia klausimo, ar Prancūzijoje ir visoje ES apskritai galima kurti ir taikyti imigrantams skirtą integracinę politiką ir ja grindžiamas programas, padedančias imigrantams integruotis į vietines nacionalines bendruomenes. Suprantama, tokios programos kuriamos, tačiau dera aiškintis, ar jos „politiškai korektiškos“.
Paradoksas tas, kad į šitaip keliamą klausimą tektų aiškiai atsakyti, kad nei Prancūzijoje, nei ES integracinė politika negalima, nes ji pažeidžia pilietinių laisvių ir pilietinės lygybės principus. Kitaip tariant, integracinė politika kertasi su Prancūzijos politinės minties įtvirtintu piliečio ir pilietiškumo supratimu.
Kodėl taip yra? Visi piliečiai yra lygūs, visiems jiems būdingos vienodos teisės. Norint laiduoti tokią formalią lygybę tenka atsiriboti nuo visokių nacionalinių, kultūrinių, religinių ir etninių veiksnių. Tad įsitvirtinusi nuomonė, kad piliečiui ir nebūdingos jokios nacionalinės, kultūrinės ar religinės apibrėžtys. Pilietis europietis yra politinis konstruktas, savo turinį įgausiantis pilietinio europietiškumo erdvėje. Tarp piliečių nesama nei vietinių, nei atvykėlių ar kitokių imigrantų, nes tokie priskyrimai jau pažeidžia lygybės principą – juk atvykėlis negali būti lygus, pavyzdžiui, šeimininkui. Todėl kai kurie politikai bei filosofai ir siūlo atsisakyti imigranto ar atvykėlio vardo. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.