Naujienos
Savo klajonių metu seniai ir aiškiai suvokiau vieną taisyklę – naujas miestas ar šalis atsiskleidžia tik tada, jei esi tinkamų žmonių draugijoje. Jie tampa savotiškais lakmuso popierėliais, nepažįstamai aplinkai suteikdami visai kitą spalvą. Tad trys dienos, praleistos su paveldo specialistais antrame pagal dydį Čekijos mieste Brno, padovanojo puokštę įspūdžių ir šiam iš pirmo žvilgsnio nelabai išvaizdžiam didmiesčiui, turinčiam 400 000 gyventojų, suteikė papildomo, paprastam turistui dažnai nepastebimo, žavesio.
Pašaliečio pastabos
Atskridusiems į Prahą ir norintiems nuvykti į Brno, tikrai nereikės vargintis. Čekų avialinijos siūlo puikią paslaugą – komfortišką autobusą tiesiai iš oro uosto. Už bilietą į abi puses sumokėję apie 33 litus autobuse jūs būsite nemokamai pavaišintas ne tik gaivinančiais gėrimais, bet ir šaltais užkandžiais.
Trijų valandų kelionė iš sostinės į Brno neprailgsta. Už lango – nuostabus peizažas: kalvos primena Šveicariją, o žydintys geltoni rapsų laukai – Prancūziją. Nedideli tvarkingi čekų namukai, besibūriuojantys šen bei ten, leidžia daryti išvadą, kad šios šalies žmonės nesirgo gigantomanijos liga.
Nors Brno savo istoriją skaičiuoja nuo 1243 metų, jo klestėjimo laikai siejami su XVIII amžiaus viduriu bei XIX amžiaus pradžia, kai čia besikurianti tekstilės pramonė pelnė šiam miestui Vidurio Europos Mančesterio vardą. Tačiau pramonės plėtra ne tik išgarsino miestą, bet ir sunaikino viduramžišką senamiestį. Nors miesto istorija apipinta įvairiausiomis legendomis, dabar centrinėje miesto dalyje puikuojasi tik XVIII-XIX amžių pastatai. Ir jei ne Špilberko karališka pilis, pastatyta dar XIII amžiuje, po penkių šimtmečių tarnavusi politinių kalinių kalėjimu, bei Petrovo kalva su Šv.Petro ir Povilo katedra, miestas atrodytų gana monotoniškai. Gal visai kitaip jį matė Mendelis, kurdamas savo paveldėjimo teoriją, ar Milanas Kundera, rašydamas čia pirmąsias savo noveles. Tačiau man Brno pasirodė šiek tiek provincialus. Tuo labiau kad jo gyventojai – gana ramūs žmonės. Sėdėdama lauko kavinėje ir stebėdama praeivius, stebėjausi jų pilka apranga ir savotišku vidiniu susikaupimu.
Parduotuvių vitrinos taip pat alsuoja slavišku charakteriu – visko daug, viskas marga ir, mūsų akimis žiūrint, trūksta dizainerio rankos.
Tačiau Brno paperka savo žaluma. Šiame mieste yra ir pirmasis Europos žemyne miesto parkas. Liepų ir kaštonų alėjų pavėsyje įsikūrusiose lauko kavinukėse daug studentų, mat Brno yra net šeši universitetai. Kainos kavinėse tikrai nedidelės. Restorane už dvigubai didesnę porciją pagrindinio patiekalo čia sumoki vos 12 litų. Sunkiai sekasi sudoroti tokį maisto kiekį, ypač jei pietus pradedi nuo ypatingai gardžios česnakų sriubos, kurios besilankantiems Čekijoje tikrai verta paragauti.
Trijų žvaigždučių viešbutis, kuriame tenka apsistoti, prašyte prašosi remonto. Viskas čia alsuoja sovietmečiu, pradedant nuo lifto iki vonios bei apvarvėjusių kambario sienų. Guodžia tik tai, kad kambaryje, už kurį reikia mokėti 100 litų, teks praleisti nedaug laiko. Kitaip grėstų depresija... 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.