Naujienos
Ar egzistuoja teisė netoleruoti pono Liutauro Ulevičiaus su jo pastebėjimais „Omni laike“ (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_281864)? Pernelyg jau skaudu matyti Europos Sąjungos nesužalotą lietuvišką šovinizmą. Giesmę šventai neapykantai ir savo tautiniams kompleksams.
Norėtųsi tikėti, kad ksenofobija ir konservatyvus nacionalizmas yra šio amžiaus atgyvena Lietuvoje. Vakarų pasaulyje toks straipsnis būtų priskirtas marginalams, o autorius susigadintų akademinę karjerą visam gyvenimui. Lietuvoje jis (beje, kaip ir Murzos šou) patenka į viešumą pasiieškoti bendraminčių. Ir vis per tą lietuvišką toleranciją.
Taigi dar nesukako nė dvidešimtieji nepriklausomybės metai, o lietuviška ksenofobija jau kuria savo mitus. Tie mitai nepasako nieko nauja. Paradoksaliausia, kad autorius siūlo vadovautis protėvių standartais. Kalbama apie kažkokius protėvius (nepasiekiamybė, dėl kurios verkė savo eilėraščiuose ir Maironis), migracijos stabdymą. XXI amžiuje etikos reikia mokytis iš viduramžių. Nemaža dalis mūsų protėvių kalbėjo rusiškai ir lenkiškai (visokie -evičiai), žudė rusus, totorius ir vokiečius. Nemėgo valgyti šakutėmis ir grindė santuokas pinigine nauda (suprask, pardavinėjo dukteris). Buvo smagu gyventi, be jokios abejonės. Jei kas nors ko nors negerbdavo, užtekdavo snukius išdaužyti ar paprasčiausiai išprievartauti.
Rašoma straipsnyje ir apie „vergus“, dirbančius užsienyje (kažkodėl savanoriškai vergauti užsienyje tiems žmonėms yra geriau negu dirbti Lietuvoje už biudžetinį atlyginimą...), ir apie kitų rasių atstovus, ir apie gėjus. Globaliame pasaulyje visi tampa priešais.
O dabar gi - gailėkitės. Pasaulis nepaprastai pasikeitė. Dauguma nebeturi, anot pono Ulevičiaus, jokių teisių. Keistas daugumos viktimizacijos kompleksas. Rusija tą strategiją įvaldžiusi labai neblogai - jiems atrodo, kad visur skriaudžiami rusai. Dabar atėjo laikai, kai ir Lietuvoje visur skriaudžiama dauguma. Iki tokio lygio, kaip teigia autorius, kad tik mažumos ir beturi teises. „Gaila, kad būtent Europos Sąjunga tampa prievaizdu, užtikrinančiu tik mažumų teises“.
Taip ir rašo autorius užmiršdamas, kad dauguma demokratinėse valstybėse lengvai nusistato savo teises. Ir jis, kaip daugumos atstovas, gali laisvai demokratiškai daryti įtaką šiam procesui. Bėda tik, kad krikščionybė sekuliarioje Europoje yra viena iš mažumų, kurios teisių ir nepanoro gerbti daugumai atstovaujantis Europos parlamentas (kaip ir islamo, pagonybės ar judaizmo). Visos daugumos ir mažumos yra įsivaizduojami aljansai - tariamų ir tikrų bendraminčių susitarimas.
O kodėl mažumų teises reikia ginti? Atsakymas paprastas: kad pernelyg apsidžiaugę dėl dominavimo suteikiamų galių, tautiečiai jų neišskerstų (kaip atsitiko su žydais). Kad visuomenėje išliktų atmintis apie tragišką žmonijos istoriją, nusinešusią milijonus aukų. Kažkas suskubs paprieštarauti - bet žydai bendradarbiavo su komunistais, o sovietai trėmė lietuvius į Sibirą. Galbūt ir šiame sakinyje yra tiesos. Bet civilizuotame pasaulyje joks smurtas, jokia represija, jokia žmogžudystė negali būti pateisinama palyginimais. Išžudyti tūkstančiai nekaltų žmonių yra mūsų protėvių žmogiškumo klausimas. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.