Naujienos
Rusijos naujienų vartai „Regnum.ru“ paskelbė Viktoro Olžyčiaus analitinį straipsnį apie Rusijos ir Lietuvos santykius. „Regnum.ru“ leidus, skelbiame šio komentaro vertimą „Omni laike“.
Kaip ir reikėjo tikėtis, kategoriškas atsisakymas sutikti su Pabaltijo reikalavimais, kuriuos jis kelia Rusijai, paskatino realizmo augimą keleto Pabaltijo politikų ir politinę mąstyseną formuojančių politologų protuose. Aštrus paties Rusijos prezidento Vladimiro Putino tonas Pabaltijo pretenzijų adresu, daug kartų pakartota mintis, kad Rusija neims nei atsiprašinėti, nei mokėti kokių nors „kompensacijų“, nei tuo labiau atidavinėti kažkokias teritorijas, automatiškai apnuogino idealizmą, realizmo stoką Pabaltijo politikų mąstysenoje. Dar daugiau - pabaltijiečių pretenzijas jų pačių akyse pavertė jei ne juokingomis, tai ne visai rimtomis. Žinoma, nesakau, kad visa ideologinė struktūra, stovinti ant „pretenzijų“ Rusijai, iš karto sugriuvo: ji egzistuoja ir toliau produkuoja naujus perlus. Tačiau būtent pastarosiomis savaitėmis pirmą kartą atsirado ir kitoks požiūris, abejojantis jei ne Pabaltijo pozicijos teisingumu, tai bent jau jos lyderių, nesugebėjusių numatyti tokios Rusijos reakcijos, jausmų ir minčių realistiškumu.
Jei paimsime paskutinių - po Pergalės dienos - savaičių Lietuvos lyderių pasisakymus, tai pamatysime tam tikrą pasimetimą po patirto šoko nuo Vladimiro Putino ir kitų Rusijos lyderių, kurių jie dar negirdėjo, žodžių.
Rusijos kategoriškumas sukūrė pato situaciją Pabaltijui
Kol Pabaltijys vylėsi, kad Rusija „nusileis“, Pabaltijo dešinieji (kurie ir formuoja Pabaltijo valstybių „pretenzingą“ požiūrį į Rusiją) atrodė solidžiai, buvo kovotojai dėl nacijos interesų. Pergalė, kai Rusija puls ant kelių, ims atgailauti ir išmokės milijardus, rodėsi ranka pasiekiama. Tačiau dabar, kai aišku, kad visa jų pastatyta piramidė susideda iš smėlio ir yra nieko verta - niekas neatsiprašys, neužmokės, neatiduos teritorijų, - dabar tie patys dešinieji automatiškai atsidūrė kitoje padėtyje. Vėjo malūnų, žmonių, tuščiai mosikuojančių rankomis, padėtyje. Daugeliui Pabaltijy nesąmoningai - nepriklausomai nuo pretenzijų Rusijai „pagrįstumo“ pripažinimo - iškilo klausimas: jie ką nesuprato, kad nieko iš Rusijos negaus? Jeigu jie tai suprato, tai kam užvirė visą šią košę? Jeigu nesuprato, tikėjo, kad pavyks štai taip paprastai „paspausti“ Rusiją ir toji pasiduos - tai kas jie per politikai, kurie tikėjo neįmanomu, nematė realybės, nesugebėjo numatyti? Kokių vizijų ir fantomų pasaulyje jie gyvena ir ar turi teisę valdyti? Rusijos pozicijos tvirtumas išsyk tarsi pakeitė šių politikų statusą, parodė juos kitaip, ne taip solidžiai.
Paseksime, kaip jau balandžio-gegužės mėnesiais keitėsi Lietuvos pozicija priklausomai nuo to, kaip stiprėjo Rusijos tonas atsakant į Pabaltijo toną. Pradžioje visą laiką buvo kalbama apie Rusijos „atsiprašymus“. Tačiau Pergalės dienos išvakarėse Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus jau tiesiai pareiškia, kad Pabaltijys neprašo Rusijos „atsiprašinėti“, bet tik „pripažinti okupacijos faktą“: „Aš nelaukiu ir nemanau, kad šiandieninė Rusijos vyriausybė kada nors atsiprašys. Tiesiog tereikia, kad ji pripažintų, jog iš tikrųjų buvo šis penkiasdešimties metų okupacijos periodas, ir to tikisi Lietuvos žmonės“. Tai aiškus nusileidimas, palyginti su ankstesne pozicija. Apie tai, kad Lietuva neprašo Rusijos „atsiprašymų“, Adamkus pareiškė ir po gegužės 9 d. interviu laikraščiui „Figaro“: „Mums nereikia atsiprašymų“. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.