Naujienos
Naujosios klasės kilmė ir prasmė
1955 metais buvusios Jugoslavijos politinis rašytojas ir mąstytojas Milovanas Djilasas (Milovanas Džilasas) paskelbė knygą „Naujoji klasė: komunistinės sistemos analizė“. Šioje knygoje M. Djilasas rašė, kad komunizmas Rytų Europoje nebuvo egalitarinė politinė sistema, kurianti lygiųjų visuomenę.
Priešingai, teigė jis, komunistų partija sukūrė privilegijų sistemą, kuria naudojosi tik siauras partijos narių sluoksnis – naujoji klasė. M. Djilaso idėjos apie naują valdančiąją klasę buvo ambicinga pastanga apmąstyti komunistinės nomenklatūros genezę.
Ir M. Djilasas, ir kitos garsios knygos apie naująją klasę autorius – knygos „Nomenklatūra“ autorius Michailas Voslenskis – pastebėjo svarbų dalyką. Naujoji klasė, arba nomenklatūra, vykdydama struktūrines permainas arba net sąmoningai sukeldama revoliucinį perversmą, tik iš pradžių siekia pažangos ir permainų.
Jos jai reikalingos tik senajam, prieš tai valdžiusiam elitui eliminuoti ir pakeisti socialinės bei moralinės tvarkos modelį. Netrukus nomenklatūra virsta reakcionieriais, stabdančiais bet kokias permainas, varžančiais laisvę ir pritaikančiais naująją (arba paprasčiausiai mutavusią senąją) tvarką savo pozicijoms, valdžiai ir privilegijoms išlaikyti.
Nomenklatūros bruožai
M. Voslenskis atveria svarbiausius nomenklatūros bruožus – principinį instrumentalizmą, visus aplinkinius žmones laikant tik priemonėmis savo tikslams pasiekti, moralinį ir politinį cinizmą, lydimą ištikimybės (bent jau suvaidintos) ir lojalumo vietinės klikos vadui arba Didžiajam Šeimininkui. Atvirumas, profesionalumas, orumas ir panašūs dalykai šitiems žmonėms sukelia tik kandžią šypseną. Nomenklatūroje nėra ilgalaikių draugų ir priešų – viskas keičiasi, jei tik pakinta situacija ir jėgos santykis.
Gali būti visiškas primityvas savo veiklos srityje, bet jei turi administracinę nuojautą ir suvoki, kas turi realią jėgą, ir laiku susipranti, kam tarnauti bei būti atsidavusiam, niekada nepražūsi nomenklatūroje. Svarbiausia – ryšiai, kad ir kuo užsiimtų nomenklatūros nariai. Šiuo požiūriu jie mažai kuo skiriasi nuo mafijos grupuočių ar politinių klikų, valdančių ekonomiką atsilikusiose šalyse.
Valdančiųjų revoliucijos
Panašią teoriją dar 1940 metais paskelbė britų filosofas ir politinis mąstytojas – beje, trockininkas ir dėl to aršus Stalino oponentas – Jamesas Burnhamas (Džeimsas Bernemas). Savo knygoje „Valdančiųjų revoliucija“ („The Managerial Revolution“) jis įrodinėjo, kad XX amžiaus socialinės revoliucijos yra ir bus ne kas kita, o elito sluoksnių tarpusavio kovos ir kaitos dalis.
Visos jos, pasak J. Burnhamo, yra organizuojamos iš viršaus, vadovaujant naujo tipo technokratinei biurokratijai ir jos propagandistams, o masės net nesuvokia, ką daro. Po revoliucijos visas gyvenimas grįžta į buvusias vėžes, o technokratinė biurokratija saugiai įgyja ir apgina savo galią bei privilegijas, ilgainiui savo įpročiais ir elgsena nebesiskirdama nuo esą nuverstojo elito, kurio likučiai yra inkorporuojami į naująjį elitą. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.