Naujienos
Nelaimingas Lietuvai buvo 1940 ir 1941 m. birželis. Visi skaudžiausi Lietuvai įvykiai įvyko šį mėnesi – nepriklausomybės netekimas, masinės deportacijos, išplėšusios iš Lietuvos apie 20 tūkstančių žmonių, ir nesėkmingas bandymas atkurti Lietuvos valstybingumą ir žydų genocido pradžia, į kurį buvo įtraukti ir kai kurie lietuviai.
Ką patyrė to meto žmonės, kurių ramią kasdienybę staiga nutraukė Antrojo pasaulinio karo audros? Pabandykime pažvelgti į tuos įvykius jų akimis.
1940 m. birželio 15 diena. Okupacija
Okupacija Lietuvą užklupo netikėtai. Eiliniai piliečiai ramiai dirbo savo darbus ir daugelis apie įvykusią nelaimę sužinojo tik pamatę važiuojančius tankus ir einančius kareivius apiplyšusiomis uniformomis. 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įžengė 150 tūkstančių sovietinių karių.
Užėmę Lietuvą okupantai ir jų statytiniai griebėsi smurto prieš Lietuvos gyventojus. Jau 1940 m. liepos 7 d. Saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus patvirtino politinių partijų „vadovaujančio sąstato likvidacijos“ planą, pagal kurį liepos 11–12 d. naktį prasidėjo masiniai suėmimai. Jau liepos mėnesį suimta iki tūkstančio žmonių. Kadangi politiniams kaliniams kalėjimuose trūko vietos, buvo paleidžiami kriminaliniai nusikaltėliai, kai kurie iš jų net paskirti kalėjimų prižiūrėtojais. Suėmimai tęsėsi. Daugiausia jų buvo 1940 m. liepos-rugpjūčio, spalio-lapkričio ir 1941 m. gegužės-birželio mėnesiais. Iš viso į kalėjimus iki 1941 m. birželio 14 d. buvo uždaryti 6606 politiniai kaliniai.
Sovietinio kalėjimo gyvenimą aprašė politinis kalinys Bronius Daunoras:
„Labai dažnai būdavo praktikuojamos kratos. Nakties metu, dažniausiai tik kamerai sumigus, įsėlindavo 10–12 prižiūrėtojų ir, koridoriuje, išrikiavę visiškai nuogus kalinius, krėsdavo visą kamerą, paskui kalinio drabužius ir galų gale patį Adomo kostiume esantį kalinį. Būdavo liepiama pritūpti, pakelti vieną, vėliau antrą koją, pakelti rankas, išsižioti. Juokingiausia būdavo, kai liepdavo kaliniui pasilenkti, o į jo užpakalį atidžiai žiūrėdavo pareigūnas, ieškodamas antisovietinės literatūros.
Nors visi kalėjimo pareigūnai labai rūpestingai stengėsi sutrukdyti tarp kamerų ryšį, tačiau šis darbas jiems nepasisekdavo. Mat kamerose buvo susodintos kur kas gudresnės galvos. Viena dažniausiai vartojamų ryšio priemonių buvo Morzė. (...)
Antroji ryšio priemonė – laiškai. Juos kaliniai rašydavo papirosų nuorūkose. Sunkiausia būdavo su pieštukais. Kameroje pieštukas – didžiausias turtas. Tiesą sakant, ne pieštukas, o tik pati jo šerdelė. Jei kratos metu tokį kontrrevoliucinį įrankį surasdavo, smarkiai bausdavo ne tik savininką, bei ir visą kamerą. Tokių pieštukų gabalėliai kratos metu būdavo kišami į kiaurą dantį, ausį ar į panages. Kaliniai pieštukus vogdavo tardymo metu nuo tardytojų, prižiūrėtojų ir visomis kitomis progomis. (...)
Kaliniams nebuvo leidžiama naudotis jokiu popierium, jokiu, nors ir seniausiu, laikraščio gabalėliu“. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.