Naujienos
Tai, kaip Lietuva svarstė, tiksliau – nesvarstė, vadinamąją 2007–2013 metų finansinę perspektyvą, o paprasčiau kalbant – planą, kaip bus panaudojama Europos Sąjungos finansinė parama, man primena pasaką apie senį ir auksinę žuvelę.
Neperpasakojant visos istorijos, ji baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis – nepaisant puikių galimybių iš esmės pakeisti gyvenimą, galiausiai vis tiek likta prie suskilusios geldos.
Bijau, kad panašiai gali atsitikti ir su Lietuva, kai neprotingai „ištaškyti“ ES milijardai nepadarys Lietuvos turtingesnės. Kodėl taip sakau? Tam yra daugelis priežasčių. Viena jų – būdas, kokiu dabartinė valdžia nusprendė, kam ir kaip per artimiausius 7 metus bus naudojami ES pinigai.
Parlamentas – statistas
Jau tapo tradicija, kad visi svarbiausi šalies dokumentai – pradedant ES Konstitucija, baigiant „Mažeikių naftos“ privatizavimu, yra priimami ypatingos skubos tvarka. Taip ir šiuo atveju, finansinei strategijai patvirtinti Vyriausybė pasirinko būdą, kuris vadinamas „penktadienio verslu“.
Jeigu jums kada teko vadovauti kolektyvui, tai neretai taip atsitikdavo, kad penktadienį 15.45 val., t. y. prieš pat darbo pabaigą, jums būtinai atnešdavo pasirašyti kokį nors labai svarbų dokumentą ir pasakydavo: arba dabar, arba niekada, antraip sugrius pasaulis. Taip ir su mūsų strategija: birželio viduryje Vyriausybė privalo ją pateikti Europos Komisijai. Kiek liko laiko? Dvi savaitės. Ar dabar kas nors gali patikėti tuo, kad Vyriausybė atsižvelgs į parlamentarų, specialistų pastabas? Labai abejoju. Kodėl taip įvyko? Atsakymas paprastas – Vyriausybė sąmoningai nenorėjo pradėti viešos diskusijos, nes tuomet reikėtų pagrįsti, kodėl vienai sričiai skiriami milijonai, o kita paliekama vegetuoti, ko siekiama tokiu paramos skirstymu, galiausiai kokių tikimąsi rezultatų?
Vyriausybės požiūrį į strategijos priėmimą geriausiai atspindi viena detalė. Strategija Seimui pristatyta kaip nutarimas. T. y. iš esmės nebuvo palikta galimybės keisti projekto, o tik proga arba pritarti, arba atmesti nutarimą. Žinant, kad po 2 savaičių jis privalo gulėti Briuselyje, o jeigu ne – Lietuva galės apskritai pamiršti apie paramą, kitaip kaip penktadienio „monkės bizniu“, to nepavadinsi.
Pinigai yra – rezultatų?..
O dabar apie patį dokumentą. Perskaitęs šį nestorą dokumentą su abstrakčiais skaičiais supranti, kad yra prioritetai, jie skaidomi į uždavinius... ir čia strategija baigiasi. Kai mes paklausėme Finansų ministerijos specialistų, o kur yra konkretūs projektai, pagal kuriuos būtų realizuojama strategija ir iš kurių matytųsi, kam skiriami Europos milijardai, mums buvo atsakyta, kad projektai dar „gaminami“. Kitaip tariant, šiuo sakiniu buvo paaiškina visa ES struktūrinės paramos skirstymo strategija: valdžia sugalvojo, savo supratimu sudarė prioritetus ir jiems paskyrė paramos procentus, o dabar valstybės tarnautojai įvairiose ministerijose bando užpildyti tas nišas, kurios yra tuščios. T. y. Vyriausybė nusprendė, kad gali būti tik taip ir ne kitaip, o dabar valstybės tarnautojai, būdami kvalifikuoti, bando pagrįsti vieną arba kitą uždavinį ar prioritetą. Ir dėl to tikrai bus klaidų, tikrai bus didelių nesusipratimų. Labai gaila, kad mes nepasimokėme iš anksčiau gautos finansinės paramos skirstymo bėdų, nes pasirinkome tą patį būdą. Be abejo, Vyriausybei jis yra lengviausias, nes paprasčiausias, nes nereikia jokių argumentų, jokių paaiškinimų. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.