Naujienos
Prisiminti ar užmiršti?
Nūdienos Europa tampa pavyzdžiu, kad net ir daug šimtmečių kariavusios šalys gali užmiršti savo skausmingą istoriją ir kartu kurti ateitį. Pakanka paminėti Prancūziją ir Vokietiją. Tad gebėjimas užmiršti žmonijai gali būti ne mažiau svarbus nei gebėjimas prisiminti.
Žmogus nustotų buvęs žmogumi be atminties – tai neginčytina tiesa. Bet visko prisiminimas, įskaitant ir nuolatinį fiksavimąsi ties trauminėmis patirtimis, pradeda deformuoti gyvenimą ir trukdyti tiek individo, tiek jo santykių su visuomene tobulėjimui. O ką jau kabėti apie tuos atvejus, kai prisiminimas yra fabrikuojamas dabarties politikos tikslais ir tampa manipuliacija bei fikcija?
Balkanai nuo 1992 metų tapo iš užančio ištrauktos ir čia pat, akyse ir vietoje gaminamos istorijos pavyzdžiu. Ilgus dešimtmečius neminėję XX amžiaus dramų ir, kaip visiems atrodė, internacionalizmo stebuklą sukūrę Jugoslavijos žmonės kone per naktį, tarsi Slobodano Miloševičiaus nacionalkomunizmo užhipnotizuoti, staiga prisiminė ir kroatų karo nusikaltimus, ir seniai užmirštą tarpusavio skilimą į komunistus ir „četnikus“ (ikikarinės Serbijos monarchijos šalininkus, rojalistus-nacionalistus), ir panašiai.
Sarajevo tragedija
Sarajevas – tai ne tik Jugoslavijos projekto žlugimo ir jos istorijos pabaigos, bet ir Europos trapumo ženklas. 1984 metais Sarajevas tapo žinomas pasauliui kaip olimpinis miestas. Nuo 1992 metų Sarajevas visiems buvo žinomas kaip apsiaustas miestas. Jis tapo Europos minkštos, bet, deja, neretai ir bedantės, neprincipingos, impotentiškos politikos įkaitu bei gyvu priekaištu.
Kerinčio grožio miestas, kuriame kaip jokiame kitame Europos mieste taikiai koegzistuoja barokinės katalikų bažnyčios ir mečetės, kuriame skleidžiasi ir persipina Vakarų ir Rytų civilizacijos bei gyvenimo formos, tapo sušaudytu miestu, kurį apsiautę serbų snaiperiai be atrankos šaudė į vaikus, moteris, dviračiais važiuojančias poras. Ant kalvų įsikūrę serbai nuolat apšaudė net tuos objektus, kuriuose nieko, išskyrus, civilius, negalėjo būti.
Čia papildomai išgarsėjo kontroversiškas rašytojas, Rusijos nacionalbolševikų partijos dvasinis lyderis Eduardas Limonovas, šaudęs nuo kalvų į, kaip jam paaiškino ir kaip jis pats teigė, slavams priešišką musulmonų miestą.
Nuo 1992 iki 1995 metų Sarajevas buvo 44 mėnesius, t.y. beveik 4 metus, apsiaustas serbų. Per apsiausties laiką Sarajeve žuvo apie 11000 žmonių, jų tarpe apie 1400 vaikų.
Man prieš dešimt dienų su grupe konferencijos dalyvių teko Sarajeve trumpai dalyvauti bosniakų (Bosnijos musulmonų) įvykyje, kuriame buvo minimos trijų vaikų žuvimo nuo granatos skeveldrų keturioliktosios metinės. 1992 metais dviejų vaikų netekusi motina 1995 metais susilaukė sūnaus Ibrahimo, kuris gražia anglų kalba padėkojo susirinkusiems už jų dėmesį savo šeimai.
Į dalis suskaldytas gyvenimas
Kad ir kaip būtų, Bosnija ir Hercegovina sukrečia ne tik Sarajevo apsiausties prisiminimais ir aukomis. Man teko susipažinti su serbų generolu, tapusiu Sarajevo didvyriu. Daug metų gyvenęs Sarajeve, jis atsisakė paklusti S. Miloševičiaus kariuomenės vadovybei ir pradėjo organizuoti miesto gynybą. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.