Naujienos
Balandžio 4 dieną sukanka 75 metai, kai gimė iškilus lietuvių politinis mąstytojas Aleksandras Štromas (1931-1999). Teisininko, kriminologo, politinio analitiko ir politinės kaitos teoretiko Aleksandro Štromo kūrybinis ir idėjinis palikimas šiandien išryškėja kaip iškilus Lietuvos, Baltijos regiono ir visos Rytų bei Vidurio Europos idėjų istorijos reiškinys.
Neįtikėtinos biografijos žmogus, kurio gyvenimo istorija atveria visas XX amžiaus politines dramas ir sykiu praėjusiojo šimtmečio Lietuvos istorijos panoramą, Štromas išeivijoje ir Lietuvoje pagarsėjo kaip vienas iš keleto politinių analitikų visame pasaulyje, kurie tikėjo Sovietų Sąjungos ir tarptautinės komunizmo sistemos žlugimu.
Biografijoje sutilpusi epocha
Aleksandras Štromas gimė Kaune 1931 metų balandžio 4 dieną. Tuomet jau būdamas dvikalbis vaikas – lietuvių ir rusų buvo jo gimtosios kalbos – jis lankė katalikišką ateitininkų gimnaziją Kaune, kur tarp jo klasės draugų buvo Vytautas Kavolis ir Julius Šmulkštys.
Po to, kai 1973 metais Štromas buvo ištremtas iš Sovietų Sąjungos, šie gyvenimo draugai nuo mokyklos suolo susitikdavo kasmet, nes Štromas prisijungė prie „Santaros-Šviesos“ ir ėmė dalyvauti jos metinėse konferencijose Jungtinėse Valstijose. Štromas ir Kavolis paauglystės sulaukė vokiečių okupacijos metais, kai Europoje dėjosi siaubingiausi XX a. įvykiai. Štromas savo tėvynėje matė abiejų totalitarinių režimų susidūrimą.
1941-1943 metais Aleksandras Štromas kartu su kitais šeimos nariais buvo uždarytas Vilijampolės gete ir koncentracijos stovykloje prie Kauno. 1943 metais jis tiesiog per stebuklą ištrūko iš koncentracijos stovyklos. Štromas ir jo sesuo Margarita išgyveno holokaustą, bet jų motina mirė Štuthofo koncentracijos stovykloje. 1943-1944 metais, slepiamas ir gelbstimas lietuvių krikščionių, Marijos ir Antano Macenavičių šeimos, Štromas gyveno Kaune.
Po karo jį į savo šeimą priėmė Antanas Sniečkus, Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, ir jo žmona Mira Bordonaitė. Bet jų keliai greitai išsiskyrė. Per karą palankiai žiūrėjęs į Raudonąją armiją ir į „teisingą visuotinės laisvės ir teisingumo idėją“, po Stalino mirties 1953 metais Štromas kardinaliai pakeitė savo požiūrį į marksizmo-leninizmo teoriją ir praktiką.
Kai 1956 metais Chruščiovas savo pranešime per Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavimą pasmerkė „Stalino epochos nusikaltimus“ ir patį stalinizmą kaip piktybišką asmens kulto formą, daugelis jaunų idealistų buvo sukrėsti. Kai kurie dar tikėjo, kad galimas socializmas žmogišku veidu – tai buvo didingas, nors netesėtas ir todėl melagingas, Chruščiovo atšilimo politikos pažadas.
Štromas buvo tarp tų, kurie nusprendė žengti politinės kitamanystės keliu – pasmerkė režimo nusikalstamą bei cinišką prigimtį ir reikalavo gerbti sąžinės laisvę bei žmogaus teises apskritai. Vėliau jo naujosios politinės pažiūros smarkiai nuvylė Sniečkų, kurio garbei reikia pripažinti, kad jis pasistengė suprasti ir toleruoti Štromo egzistencinį pasirinkimą. 2 psl. >
alex 2010-03-09 22:24
Tokių talentingų žmonių yura vienetai, iš jų biografijų reikia mokytis