Diplomų ir sertifikatų ilgesys
Ne per seniausiai Darbo partija skaudžiai įgėlė mažumos Vyriausybės vadovui Gediminui Kirkilui primindama jam didžiai abejotinus jo aukštojo mokslo baigimo kredencialus. Jei sovietinių aukštųjų partinių mokyklų diplomai Lietuvos Respublikoje buvo diskvalifikuoti ir nebelaikomi aukštojo mokslo baigimo dokumentais, tada akivaizdu, jog visos magistrinės premjero studijos yra juridinė ir akademinė fikcija.
Kad ir kaip būtų, palikime LR įstatymus atitinkančio bakalauro diplomo taip ir neįgijusio premjero magistrines studijas ekspertų išvadoms ir paties premjero garbės jausmui bei sąžinei. Sykiu ir universiteto administratorių, kurie sau leido šitą daryti sėkmingos akademinės industrijos ir gerų santykių su aukštais politikais vardan, profesinei etikai.
Jei aukšto politinio posto siektų aukštojo mokslo baigimo diplomo neturintis žmogus, man tai anaiptol neatrodytų skandalinga. Galima pagalvoti, kad jokio universiteto nebaigęs buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris yra mažiau inteligentiška būtybė už Yale’ą baigusį JAV prezidentą George’ą W. Bushą.
Bet mėginimas imtis savo kredencialų fabrikavimo ir žūtbūtinio savosios biografijos perrašinėjimo Lietuvoje jau tapo ne izoliuotais atvejais, o akis badančia tendencija. Negi mūsų Temidė ir toliau bus selektyvi? Kas uždrausta Viktorui Uspaskichui, turi būti leista Gediminui Kirkilui? Kodėl? Juolab kad G. Kirkilo elgesys šiuo atveju niekuo nesiskiria nuo V. Uspaskicho.
Kodėl mūsų mokslo kankiniai iš politinio olimpo taip trokšta diplomų ir sertifikatų? Atsakymas paprastas – ne apie išsilavinimą, o apie politinį prestižą čia eina kalba. O pastarojo neatsiejama dalimi dar sovietmečiu tapo aukštojo mokslo baigimo diplomas. Akademiniai fetišai visada tik negrabiai maskavo nepagarbą, o neretai ir panieką autentiškoms akademinėms vertybėms ir mokslui.
Diplomai kaip antpečiai
Aukštojo mokslo baigimo diplomas valdininkijai buvo tapęs savotiškais antpečiais, biurokratinio munduro dalimi. Tai paprasčiausia iniciacija į sistemą, o sykiu ir įsijungimas į korupcinių ryšių tinklą. Negi iš tikrųjų akademinę sferą ir išsilavinimą gerbiantis žmogus ryžtųsi aukštojo mokslo diplomo fabrikavimui arba jo įgijimui bet kokiomis priemonėmis?
Tai anaiptol nėra nekalti dalykai. Jei mūsų akademinė sfera neleistų politikams šitaip elgtis, jie anksčiau ar vėliau būtų priversti ją gerbti ir skaitytis su tokiais elgesio standartais. Kodėl mes po to stebimės, kad su aukštuoju mokslu pas mus daroma kas tik nori?
Daro ką nori todėl, kad čia vis tebegalioja nomenklatūrinė logika – svarbu, kas pas mane atėjo su prašymu arba kam reikalingas sprendimas. Geram vyrui reikia laipsnio. Reikia ir viskas. Jei rimti vyrai nusprendė atsiskirti nuo „jauniklių“ ir taip lengvai jų nepriimti į išskirtinį profesorių klubą – reikia habilitacijos.
Kam rūpi, kad nemaža dalis habilituojančių ir inicijuojančių jaunuosius į klubą nekalba nė viena užsienio kalba ir žalio supratimo neturi apie tarptautinį akademinį gyvenimą, išskyrus tą, ko prisigraibė su vertėjais važinėdami į komandiruotes? Jie turi antpečius, todėl diskusija šioje vietoje ir baigiasi.
Kam svarbu, kad habilitacijos institutas Lietuvoje yra paprasčiausias sovietinės profesūros fortas, patikimai saugantis ją nuo jaunesnių konkurentų ir Vakaruose karjerą padariusių, ten pripažintų ir Lietuvoje siekiančių kažką nuveikti kolegų?
Partinė aristokratija ir nomenklatūra žino, kad jai taip pat naudinga turėti komplikuotą akademinės nobilitacijos procedūrą – juk ir ten tvarką daro saviškiai, galintys ją apsaugoti nuo nepriklausomų, kritiškai mąstančių ir sistemos neintegruotų žmonių. Paleisi vadeles – visi jauni ir sistemai svetimi mokslininkai taps profesoriais, o po to jų jau tikrai nebesukontroliuosi.
Juk reikia būti aklam, kad nematytum sąsajų tarp pirmojo ar antrojo aukštojo mokslo diplomo siekiančių politikų bei valstybės pareigūnų ir jų palankumo siekiančių akademinių administratorių arba, dar geriau, tarp politikų, akademinių magnatų ir netikėtai mokslinę knygą imančių ir parašančių verslo magnatų, tampančių mokslų daktarais.
Turbūt pakaktų akistatos su dviem trim atitinkamos srities profesionalais, kad paaiškėtų tokių daktarų tikrasis mokslo cenzas ir akademinis statusas, bet korupcinėje sistemoje kas tau aiškinsis. Pamojuos diplomu ir pasakys, kad negerbi mokslo žmogaus.
Mat diplomai ir sertifikatai yra galios ženklai. Antpečiai, saugantys nuo lygybės prieš įstatymus ir garbingos konkurencijos košmaro.
Ar žmogus be diplomo vertas žmogaus vardo?
Kita vertus, esama čia ir dar vieno veiksnio. Žmonės, manantys, kad aukštojo mokslo diplomas yra savaiminis gėris, yra tiesiog sovietinės sistemos aukos. Suvalstybinto ir sunomenklatūrinto aukštojo mokslo sistema sąmoningai siekė diskredituoti jos neperfiltruotus laisvus žmones ir jų gebėjimus bei kompetencijas.
Pašalinai kitamanį iš aukštosios mokyklos, ir jo(s) karjerai bei pripažinimui atėjo galas. Šalyje, kurioje nebuvo nei laisvos ekonomikos, nei politikos, aukštojo mokslo diplomas tapo vienintele licenzija į aukštesnes kastas. Argi ne čia slypi absurdiškas prietaras, kad žmogus be aukštojo mokslo diplomo negali būti gerbiamas?
Žinoma, šioje lygtyje esama ir daugiau nežinomųjų – tai ir korupcija, ir nomenklatūros atliekamas galios paskirstymas, ir socialinių vaidmenų gavimas, ir masinės edukacijos grimasos, atvirai grasančios aukštojo mokslo devalvacija. Esama čia ir siaubingo intelektualinio bei moralinio provincializmo.
Leiskite priminti diplomų ir sertifikatų sėkmės džentelmenams bei ką tik nubudusiems mokslo kankiniams, kad jokių universitetų niekada nebaigė didieji Florencijos humanistai, Leonardo da Vinci, Williamas Shakespeare’as, Miguelis de Cervantesas, patys garsiausi XVIII ir XIX amžių Europos ir JAV rašytojai.
Gal universiteto nebaigę George’as Orwellas ir Williamas Faulkneris yra prastesni rašytojai už akademinius titulus įgijusius plunksnos brolius? Na ir leiskite visai neminėti Antikos genijų, kurie aukštosios institucionalizuotos edukacijos apskritai nepatyrė, išskyrus Platono Akademijos narius ir Aristotelio peripatetikus.
Dėl to neverta kaltinti vien mūsų politikų. Jie yra ne tik sistemos, bet ir savo visuomenės bei laikmečio prietarų aukos. Jei jau ore tvyro įsitikinimas, kad policininkas pagal apibrėžimą privalo turėti aukštojo mokslo baigimo diplomą, kad firmos sekretorė be universiteto diplomo daro gėdą visai firmai ar kad politikas-ne-magistras yra išvis-ne-politikas, tai anksčiau ar vėliau teks raškyti tokio įsitikinimo vaisius – karjeros darymo ir tobulinimosi karikatūras.
Todėl didelę pagarbą pajusčiau politikui, kuris atmestų visus tuos akademinius fetišus ir geriau viešai pasakytų, ar jo politikos sampratai kokią nors įtaką padarė Williamo Shakespeare’o ir Jonathano Swifto kūriniai.
Dienraštis „Klaipeda“ (www.klaipeda.daily.lt)
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Rašyti komentarą