Naujienos
Apie JAV populiariąją masinę kultūrą nieko negaliu pridėti, ko, tarkim, nežinotų Kėdainiuose gyvenantis lietuvis. Jei jo (jos) amžius - tarp 13-kos ir 20-ties, greičiausiai apie tai išmano geriau už mane. Nuo JAV gaminamos populiariosios kultūros atsiriboti neįmanoma. Jos tarptautinė sėkmė stulbinanti ir visuotinai bergždžia niurzgėti, jog tai vien banalybės.
Banalybių netrūksta visur, tačiau kažkodėl tik JAV jas sugeba pagaminti tokios formos, kad jų geidžia, perka ir mėgdžioja visame pasaulyje. Tie, kurie čia įžvelgia kažkokius sąmokslus ir tvirtina, jog ją “grūda” ar “skiepija”, yra pametę ryšį su realybe. Nieko panašaus. Ne tik negrūda, bet nemažai stengiasi, kad jos už dyką negautum. Piratavimu užsiimantys jos daugintojai tai įtikinamai paliudytų. Jei trokšti amerikoniškos banalybės, prašom už ją užmokėti. Žinoma, ir Lietuvoje perkame bei pirataujame. Kodėl ji tokia geidžiama, nemėginsiu aiškinti. Pats to nesuprantu.
Tačiau rašau lietuviams, kurių nemažai daliai sąvoka “kultūra” dar išlaikė sakralinę prasmę. Gana ilgai gyvenu Lietuvoje, kad žinočiau, jog ištarus žodį “kultūra” reikia bent jau pasąmonėje pridėti būdvardį “elitinė”. Pas mus “kultūra” - reikalas rimtas, turime tam ir Kultūros ministeriją. JAV kultūros ministerijos nėra; taigi ar gali čia būti “kultūros”? Klausimas retorinis, nes skaitytojai atsako žiną. Yra jos čia su kaupu. Kokios tik nori. Nuo operų ir simfonijų iki pačių absurdiškiausių instaliacijų, kokių net ŠMC nedrįstų rodyti. Visko kur nors yra.
Kur nors. O tai reiškia dažniausiai Niujorke arba gal San Franciske. Aš čia gyvenu šalia ganėtinai provincialaus miesto, kuris vadinasi Vašingtonas, netoliese yra kiek labiau urbanistinė, bet taip pat daugiau sporto komandomis nei moderniu menu garsėjanti Baltimorė. Norint palyginti su Lietuva, tai išties neblogai, nes “elitinės kultūros prieinamumo” prasme esu panašioje padėtyje, kaip ir daugelis JAV gyventojų.
Apibendrintas palyginimas toks: elitinės kultūros turinys čia labiau tradicinis, mažiau “novatoriškas”, o jos prieinamumas Vilniuje kur kas geresnis.
Pirma susidorosiu su antruoju teiginiu. Jam pagrįsti tereikia paminėti kainas. Vašingtone operos spektaklio bilietas atsieina apie 80-120 dolerių, teatro - apie 40-80. Įėjimas į muziejus Baltimorėje - nuo 5 iki 15 dolerių (Vašingtone įėjimas į Smithonian muziejų - veltui, bet tai išimtis). Prie tų išlaidų reikia pridėti vykimo kainą ir laiką (bent valanda į vieną pusę) bei automobilio pastatymo išlaidas (10-15 dolerių). Ekonomistai apskaičiavę gali įsitikinti, kad įvertinus vidutinių algų dydį statistinis JAV pilietis sąlygiškai mokės ne mažiau už vilnietį, o vargo turės kur kas daugiau. Kad elitinės kultūros “prieinamumas” JAV žemesnis, patvirtins senieji ir naujieji emigrantai.
Grįžkime prie pirmojo teiginio, kuris kertasi su vyraujančiu įvaizdžiu. Teigiu, kad Vašingtono elitinė kultūra labiau tradicinė, o tai reiškia mažiau “moderni” ir “novatoriška” nei Vilniaus (kabutes rašau ne mėgindamas menkinti, bet todėl, kad tai neapibrėžti terminai; vartoju juos ta prasme, kaip “modernumas” suprantamas Vilniuje.). Pradėkime nuo operos ir baleto. Ir Vilniuje, ir Vašingtone tai per brangios meno formos, kad galėtum sau leisti ypatingą novatoriškumą. Vašingtone opera valdiškų subsidijų negauna, tad reikia dar labiau atsižvelgti į klientų skonį, užtat ir repertuare, ir spektakliuose vyrauja tradicija. Tokių pastatymų kaip, tarkim, Jurašo režisuota “Aida”, čia neteko matyti, tokių baletų kaip “Raudonoji Žizel” - taip pat ne. 2 psl. >
alex 2010-02-21 12:04
Valdia iderėtų įsuklausyti į protingų menininkų teiginius