Naujienos
Vilniaus valstybiniame mažajame teatre šiandien bus rodomas premjerinis spektaklis "Belaukiant Godo". "VL Vakaro žinios" prakalbino šio spektaklio režisierių bei teatro meno vadovą Rimą Tuminą.
Mažasis teatras "gyvena" statybose. Zuja darbininkai, griaunamos sienos, repetuojami ir statomi nauji spektakliai. Kada žmonės galės pamatyti visiškai suremontuotą teatrą?
Planuojame, kad 2004 m. spalio antroje pusėje turėtume pradėti normaliai dirbti. Repetuojame, kaupiame spektaklius. Teatras be repertuaro būtų tiesiog pastatas.
Dabar susigyvenome su statybininkais, jie - kaip teatro nariai. Ir jie, ir aktoriai maišomės, vieni kitiems trukdome. Kartais ir šąlame, ir plaukiame, ir tekame. Yra mažų remontinių katastrofų, bet svarbiausia, kad išbandydami salę su žiūrovais ieškome maksimalaus varianto. Šiais laikais žiūrovai ieško komforto. Praėjo tie laikai, kai teatrai nepasižymėdavo komfortabilumu, o salė būdavo gyva ir žingeidi.
Reikia išnaudoti architektūrinę erdvę ir išlaikyti dvasią, kuri buvo čia. Yra išlikusi Mikalojaus Konstantino Čiurliono tapyta uždanga, kuri šiuo metu restauruota. Ji taip ir vadinasi - Teatro uždanga. Ketiname ją kitais metais atsigabenti ir eksponuoti. Matyt, reikėtų galvoti apie paminklinę lentą, kurioje atsispindėtų Jonas Basanavičius, M.K.Čiurlionis, 1918 m. signatarai, kurie čia rinkdavosi.
Šiek tiek buvo keista, jog Jūs pastatėte "Belaukiant Godo". Kada Jums kilo idėja į sceną perkelti šį kūrinį?
Aš nemėgstu pats savęs! Todėl nežinau. Nemoku. Paprieštarauju sau.
Dramaturgija daug diktuoja, esu nuolankesnis dramaturgui. Galbūt priešpriešos neieškau. Su amžiumi bandau į ją įsiklausyti. Toks amžius, kaip mano, yra laiko riba, kai tampa svarbus egzistencijos klausimas.
Laiko atkarpos švystelėjime esame dar matomi, apšviesti ir kažkam dar reikšmingi, nepraradę vilties prasmės. Laiko atkarpa yra mūsų daina, kurią dar galima išgirsti. Gyvenimas bėga, o mirtis dainuoja. Vilties giesmė - stiprėjanti, primenanti. Todėl tas laikas yra kurti save ir laikas duoti ženklą apie save, pasiųsti signalą. Visa tai yra bandymai atitolinti mirti, žinant, kad ji neišvengiama.
Negyventi yra daug daugiau motyvų nei gyventi. Dabar, mano amžiuje, suvoki daugiau, bet tai sunkiau išreikšti, nes pritrūksta priemonių ir drąsos, ryžto tai išreikšti. Tampi atsargesnis. Mes išmokome klausyti, išmokome būti atsargiais, įdėmiais laikui. Išmokome jį girdėti ir saugoti nekoncentruodami pastangų laukimui.
Tarybiniais laikais galvojome, kad Godo yra Dievas, kuris buvo nuo mūsų atskirtas. Tais laikais mąstyti, kad tai Dievas, buvo labai drąsu. Mums tų personažų būdavo gaila, mes juos užjausdavome, kaip užjausdavom visą nuskriaustą pasaulį. Ir tikrai nieko nežinojome apie laiką.
Nė vienas spektaklis man taip neatrodo neužbaigtas kaip šis. Jo nesinori užbaigti. Tai turėtų panašėti į teatrinį vakarą, kuris tęsiasi be pabaigos.
Beje, spektaklyje yra naujas aktorius. Teisingiau, senas naujas aktorius Vytautas Šapranauskas, dėl tam tikrų aplinkybių premjeriniame spektaklyje negalėjęs dalyvauti. 2 psl. >
goda 2011-11-10 23:37
aš tiesiog nemėgstu savęs. Nesuprantu iš kur atsiranda žmonių kurie noriai bendrauja su...