Naujienos
Bet kurios modernios valstybės pilietinė visuomenė yra įvairiatautė; skiriasi tik skirtingų tautybių atstovų joje proporcijos. Tokia įvairiatautė pilietinė visuomenė kitaip dar vadinama pilietine, arba politine tauta (nacija), taip skiriant šią sąvoką nuo tautos siaurąja žodžio prasme – etnoso. Tautiečiai (vieno etnoso atstovai) gali gyventi skirtingose pasaulio šalyse ir būti skirtingų valstybių piliečiai, tačiau paprastai juos jungia bendro (tikro arba menamo) istorinio likimo suvokimas.
Piliečius (nežiūrint to, kad jie yra skirtingų tautybių) jungia vienodos teisės ir pareigos, kitaip sakant – aiškiai fiksuotas teisinis ryšys su savo valstybe. Išvada – sava valstybė yra ne ta, kurios pavadinimas sutampa su tavo tautybe, o ta, kurios pilietis tu esi. Būna, žinoma, ir išimčių, kai pilietis nuoširdžiai linki pražūties savai valstybei, ir visai nebūtinai tokiais atvejais jis yra kitatautis. Bent jau mano gyliu įsitikinimu, bet kuris save gerbiantis, doras ir sąmoningas SSRS pilietis tiesiog privalėjo padaryti viską, kad ši „tėvynė“ kuo greičiau dingtų iš pasaulio žemėlapio. Bet vis dėl to tai tik konkreti išimtis iš bendros taisyklės, o Lietuvos Respublika net ir su visomis numanomomis išlygomis nėra nei kolonijinė imperija, nei fašistinė, komunistinė ar dar kokia nors fundamentalistinė nesąmonė.
Ar reikia kartoti šias vadovėlines tiesas? Kai kurių Lietuvos rusų nevyriausybinių organizacijų konferencijos „Kartų perimamumas: tradicijų puoselėjimas ir atsakymai į šiandienos iššūkius“ nuomone – reikia. Ši praėjusiomis išeiginėmis dienomis „Panoramos“ viešbutyje vykusi konferencija parodė, kad rusų tautybės Lietuvos piliečiai ir toliau sėkmingai „reintegruojami“ ne į mūsų, o į svetimos valstybės mentalinę erdvę. Daug ką pasako jau vien tik tai, kad Lietuvos oficialiąsias institucijas ir jos politikus renginyje atstovavo tik Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Stanislavas Vidtmannas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis, o Rusiją – visas gražių ponų būrys: RF užsienio reikalų ministerijos Darbo su tėvynainiais departamento vadovo pavaduotojas Sergejus Butorovas, Maskvos vyriausybės atstovas Aleksejus Jakimenka ir, žinoma, ambasadorius Vladimiras Čchikvadzė.
Svečiai iš Rusijos anaiptol nesijautė šiame renginyje pašaliniai ir dosniai dalinosi savo išmintimi, vertinimais ir tėviškais patarimais. Pavyzdžiui, S.Butorovas taip mokino susirinkusius: „Tegul už kiekvieną svarstomą klausimą būna paskirtas atsakingas asmuo, tuomet susirinkę po metų galėsime matyti aiškius savo veiklos rezultatus“. „Savo“ – tai kieno? Mūsų – Lietuvos piliečių ar jūsų, ponas Butorovai? Be to, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas baugino susirinkusius jų sulietuvinimo („asimiliacijos“) pavojais ir ragino kovoti (vengimas kovoti – tai blogis) už savo teises – šiam tikslui jis patarė įsteigti specialų Teisinės paramos Lietuvos rusams fondą. 2 psl. >
Kukas to Baisu 2009-07-30 22:36
Niekur jie nežiūri, tik dėl savęs dreba.
baisu 2009-06-14 21:29
baisu, kur ziuri VSD ?
Lampada 2009-06-14 13:54
Keistas tas lietuviškas mentalitetas. Štai naujas Meliano str. apie lenkus sulaukė virš...
2009-06-11 11:23
Rusofobija ir tiek.