Midrašas 7

Naujasis Testamentas, Šventasis Raštas, Senasis Testamentas, Juda Patriarchas, Europos Centrinis, Išlikimas, Šekinah, Yerušalami, Babli

7	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Nesibaigiančios kalbos apie „žydų sąmokslą“ aiškiai rodo mažių mažiausiai kelis dalykus. Viena, kad šiuo klausimu trūksta žinių, kita –  abejonių kelia tai, ar tokių žinių iš viso esama. Abiem atvejais sveika būtų bent probėgom žvilgtelėti į tuos šaltinius, kur tokių žinių yra ar iš kur jos galėtų būti kildinamos. Ramiau gal ir nepasidarys, bet aiškumas pats savaime yra siektina vertybė, taigi, atitinka gėrio kategoriją.

Žodžio „sąmokslas“ šaknyje akivaizdžiai glūdi žodis „mokslas“.

Pirmajame mūsų eros amžiuje, po nepasisekusio maišto, pasibaigusio Šventyklos sugriovimu ir Jeruzalės nusiaubimu,  žydų realybė buvo neabejotinai tragiška. Elementarus išgyvenimas, tautinio identiteto ir ištikimybės Sandorai su Viešpačiu išlaikymas  turėjo nedaug šansų. Visi šie dalykai viename sakinyje atsidūrė anaiptol neatsitiktinai, mat išsimokslinęs žydų elitas, žinomas fariziejų vardu, rodos, niekada jų nė nemąstė atsietai vienas nuo kito. „Išlikimas“ visada buvo „žydų išlikimas“ ir jis, be jokios abejonės, atitiko Dievo valią. Taigi, ir atsakymo į iškilusią problemą reikėjo ieškoti remiantis Dievo ištarmėmis. Kaip tik tuo ir užsiėmė rabinai.

Pirmuoju po Šventyklos sugriovimo išgyvenusių rabinų sekoje minimas Johananas ben Zakkai, esą iš romėnų apgultos Jeruzalės išneštas karste (prisikėlimo iš numirusių mitas pasirodo ne vieną kartą ir nebūtinai siejamas su Kristumi). Šis rabinas išsirūpino Vespasiano leidimą romėnų valdžiai lojaliems rabinams burtis provincijos mieste Jabnėje, kur ėmėsi iš likučių ir nuotrupų atkūrinėti žydiškąjį religingumą. Turint omenyje, kad Tora (pirmos penkios Senojo Testamento knygos) buvo perduodama iš lūpų į lūpas (ši tradicija išliko ir esant rašytinei Torai), Jabnės rabinai turėjo plačią dirvą pasireikšti. Čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad romėnams sugriovus Šventyklą ir nesant galimybės jos atstatyti fiziškai, žydų mokslininkai ėmėsi kurti tai, ką šiandien įvardintume „virtualia Šventykla“. Kitais žodžiais, jie ėmėsi formuoti tautos išlikimo branduolį ir principus, kurie padėtų išsaugoti judaizmo tradicijas ir tapatybę, nesant vienijančios fizinės erdvės (nei šventyklos, nei valstybės, nei teritorijos). Prireiks beveik dviejų tūstančių metų, kol žydų valstybė vėl atsiras žemėlapyje. Tuo tarpu rabinams reikėjo sukurti kažką tokio, kas galėtų atstoti ir viena, ir kita. Dalis žydų tvirtins, kad Šventyklos funkciją perėmė Jėzus, tačiau fariziejams šis variantas, suprantama, netiko. Elitas retai priima prasčiokų versijas, o dar rečiau jomis vadovaujasi. Pagaliau fariziejams niekada nepatiko nežinia iš kur atsiradę, nepaklūstantys ir jų autoritetą griaunantys pranašai. Taigi, Jėzus ir jo sekėjai natūraliai atpuolė. Tačiau liko Mozė ir Pranašai.

Čia atsiskleidžia pirmoji klaida, kurią dažnai daro krikščionys, manydami, jog Evangelijos ir visas Naujasis Testamentas yra krikščionių Šventasis Raštas, besiremiantis Senuoju Testamentu, tuo tarpu pats Senasis Testamentas ir yra „žydų Biblija“, kuria šie ir vadovaujasi. Iš tikrųjų yra kiek kitaip. Kaip Jėzumi pasekę krikščionys neatmetė Senojo Testamento, tačiau jį traktavo ne kaip pagrindinį tekstą, o veikiau kaip pagalbinį (vėlesnių laikų scholastai atvirai teigė, kad „Senasis Testamentas yra teisingas tada, kai gauname jį per Jėzų“), taip ir žydų mokslininkai pirmaisiais mūsų eros amžiais tyrinėdami Torą ir rašydami jai komentarus pamažu kūrė savąjį „naująjį testamentą“, kuriam taip pat buvo lemta tapti pagrindiniu judaizmo tekstu. Šis tyrinėjimas ir aiškinimas (hebrajiškai – „midraš“) bei Toros komentavimas padarė pradžią pagrindinių judaizmo tekstų Mišnos ir abiejų Talmudų atsiradimui. Charakteringa, kad kaip ir krikščioniškuose tekstuose („kur du trys mano vardu melsis, ten ir aš būsiu tarp jūsų“), taip ir  fariziejų komentaruose minima, kad kai du trys fariziejai tyrinėja Torą, tai tarp jų pasireiškianti „Šekinah“ (hebrajiškai – „Dievo esybė žemėje“, apytikriai tapatinama su krikščionių Šventąja Dvasia). Tuo būdu Toros tyrinėjimas tapo lygiavertis tarnavimui Šventykloje, tai yra būdui „stoti tiesioginėn Dievo akivaizdon“. Įdomus momentas yra tas, kad tokiu būdu Dievo akivaizdoje stovintys rabinai tarėsi tiesiogiai dalyvaujantys Jo valios vykdyme, o tai reiškė, kad Dievo žodis nėra baigtinis, nėra sustingęs tame laike, kai jis buvo duotas, ir įgyja vis naują prasmę priklausomai nuo aplinkybių, kuriomis yra taikomas. Taip buvo atvertas kelias praktinius išgyvenimui ir išlikimui būtinus dalykus grįsti nuolat atsinaujinančiu Dievo žodžiu. Dar daugiau: vienas didžiausių ankstyvesnio laikotarpio fariziejų išminčių Hilielis, paprašytas kuo trumpiau atskleisti Toros esmę, pasakęs „Nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas tau padarytų. Tokia yra visa Tora, o visa kita – komentaras“. Iš to lengva padaryti išvadą, kad Tora ir yra komentaras, su sąlyga, kad jis neprieštarautų pagrindinei minčiai „Nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas tau padarytų“. Būtina pastebėti, kad tai yra negatyvus, stabdantis nurodymas, anaiptol nereiškiantis „Daryk kitam tai, ką nori, kad ir jis tau darytų“. Žydas savo elgesiu neprivalo programuoti kitataučių (hebrajiškai - „goyim“, gojų), kaip šie turėtų elgtis, o tik šių atžvilgių nesukelti sau priešiškumo, neprisidaryti problemų. Šis principas dėl savo universalumo iki šiol tebėra labai gajus. 2 psl. >