Naujienos
Daug šimtmečių (mažiausiai 500 metų) lenkų ir lietuvių tautų istorijos buvo neatsiejamos viena nuo kitos. Bendri priešai, bendros pergalės, bendri nuopuoliai ir bendras likimas. Istorikas Alfredas Bumblauskas pasakojo man, kad kartą jo draugas dailininkas Petras Repšys nutarė sukurti kūrinių ciklą, skirtą lietuviško ginklo pergalėms. Jis jau pats buvo susiradęs istorinės medžiagos apie lietuvių laimėjimus viduramžių kovose prieš vokiečius kryžiuočius, rusus maskvėnus ir totorius, tačiau niekaip negalėjo rasti net užuominos apie lenkų ir lietuvių karinius susidūrimus. Tuomet istorikui teko paaiškinti, kad pirmą kartą lenkai ir lietuviai nukreipė savo ginklus viens prieš kitą tik 1919 metais.
Esame valstietiška tauta, todėl daugumos mūsų istorinė atmintis labai trumpa (kalbu ne apie knyginį istorijos žinojimą). Net kalbėdami apie savo giminę, paprastai prisimename tik savo senelius, o žvelgdami giliau į praeitį regime vien tik nežinios tamsą. Istorinis mūsų (ne)sąmoningumas pavirsta (ne)sąmoningumu politiniu, nes iš visos turtingos bendros su lenkais praeities dažniausiai prisimename tik Vilniaus praradimą 1920 – 1939 metais ir pokario kovas su Armija Krajowa. Ačiū Dievui, kad bent abiejų valstybių politikai iškart po išsivadavimo iš svetimo jungo sugebėjo tinkamai sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinius santykius, bet tūlo paprasto žmogaus (kuris kažkodėl leidžia sau likti „paprastu“ net visuotino raštingumo ir interneto amžiuje) galvoje ir toliau tūno antilenkiški (taip pat, beje, ir sveiku protu nesuvokiami antižydiški ir antičečėniški etc.) stereotipai.
Nenuostabu, kad tai pasakytina ne tik apie pačius lietuvius, bet ir apie Lietuvos kitataučius, tarpe jų ir lenkus. Šiaip jau Lietuvos lenkai – ne tik viena iš tautinių mažumų; tai – sudėtinė Lietuvos dalis, tokia pat, kaip Žemaitija arba Suvalkija, tik čia vietiniai žmones kalba ne kita tarme, o kita kalba. Pasakysiu daugiau – Lietuvos lenkai turėtų būti grandis, kuri jungtų senosios Lietuvos kultūros palikimą, sukurtą lenkų kalba, su dabartine Lietuva. Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Aišku, protingu ir neprotingų, dorų ir nedorų žmonių yra kiekvienoje tautoje, ir nemanau, kad kaip nors skirtųsi jų dalys tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų. Tačiau šiuo atveju minėtą tauta atstovauja konkreti politinė partija, pasisavinusi teisę kalbėti visos etninės grupės vardu. Turiu omenyje Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA) ir jos vadovybę. Jau kurį laiką stebime nesveiką „darbo pasidalijimą“, kai vadinamosios didžiosios partijos už paramą vienoms ar kitoms jų iniciatyvoms faktiškai susitaikė su absoliučia LLRA valdžios monopolija Vilnijoje. Dabar niekas nešneka apie šio regiono formalią autonomiją, nes ji jau realizuota de facto. LLRA vienvaldystė bei faktiškas konkurencijos (ir kontrolės) nebuvimas skatina vietinės politinės – biurokratinės sistemos sustabarėjimą ir progresuojantį jos degradavimą, apie ką vis garsiau kalba ir daugelis Lietuvos lenkų. Paradoksalu, tačiau dvidešimtais atkurtos nepriklausomybės metais šis pasienio regionas ne integruojasi į Lietuvos mentalinę erdvę, bet vis labiau nuo jos tolsta, o mūsų politikai ir valstybės institucijos stebi visa tai su joms įprastu infantilumu. 2 psl. >
Nurchaci Olgierdui 2009-06-25 23:48
Wstąpi, Algirduk, wstąpi, tik tu pagaliau apsiramink.Nū šakės.
Olgierd do Nurchaci 2009-06-24 21:33
Dlatego musisz się leczyć Nurchaci. Chętnie podam ci adresy dobrych psychiatrów w Wilnie, ale...
Nurchaci Olgierdui 2009-06-24 15:06
Be komentarų.Paranoja - sunki liga.
Olgierd do Nurchaci 2009-06-24 08:32
Czy oprócz bredni masz coś rzeczowego do powiedzenia? Z twej głupawej odpowiedzi można...