Bankų sąmokslas: Lietuva paverčiama kolonija 32

Starlight

32	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Smarkiai sumažėjęs skolinimas toliau smukdo šalies ūkį, todėl natūraliai iškilo klausimas – kas dėl to kaltas? Bankai sako, kad ūkio kreditavimas sumažėjo dėl verslo subjektų nemokumo, o oponentai tikina, jog tai daroma tyčia siekiant galutinai palaužti įmones ir perimti pelningus verslus bei nekilnojamąjį turtą.

Sąmokslo teorijos kūrėjai įžvelgia ilgą kolonijinio Lietuvos pajungimo strategiją. Iš pradžių būta spaudimo įvesti Valiutų modelį, kad, jei prireiktų, valstybė negalėtų išleisti papildomo pinigų kiekio atsirandančioms biudžeto „skylėms“ kamšyti (kartu tai reiškia ir dalinį valiutos devalvavimą), po to sekė planingas nacionalinių bankų užgrobimas, vėliau – gyventojų ir ūkio subjektų pratinimas prie finansinių narkotikų, puikiai žinant, kad kada nors ateis krizė ir bus galima visus „narkomanus“ eksploatuoti lyg vergus.

Už narkotikų platinimą Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę. Už rožinių miglų į akis pūtimą ir finansinį pavergimą jokia atsakomybė nenumatyta. Tai leidžia bankams demagogiškai kaltinti pačius skolininkus – juk niekam, kaip teigiama, prievarta kreditai nebuvo brukami. Tuo tarpu apdairiai nutylima daug kainavusi grandiozinė reklaminė kampanija, kurioje gausiai dalyvavo bankų ekspertai, raginusi tik skolintis ir vartoti.

Dabar bankai primena suaugusį vyrą, pagautą lovoje su nepilnamete: „Juk ji pati norėjo!“
Kas kitas, jei ne gausius ekspertų būrius turintys bankai, turėjo žinoti apie artėjančią krizę? Kaltinti paprastus žmogelius, kam jie ėmė paskolas ir nesiruošė juodajam periodui, reiškia ne ką kitą, o savos atsakomybės prieš visuomenę vengimą.

Grėsmę įžvelgė ir konservatorių vadovas Andrius Kubilius (pagaliau pamatė – labas rytas, premjere!), kuris dar dorai neapšilęs kojų premjero poste nuvyko į Švediją tartis su bankais. Ir pamatė atkištą špygą. Kodėl bankai turi paleisti taip šauniai užkibusią kvailą žuvį? Netgi priešingai – jie ėmėsi dar sparčiau griauti šalies ūkį. Švedų kompanijoms nereikalingi konkurentai – joms reikia pigesnės darbo jėgos ir palūkanų mokėtojų. Jei už paprastą dviejų kambarių butą prieš metus šeima mokėjo 1,5 tūkst., tai dabar – 2,5 tūkst. litų kas mėnesį. Ir bankui nerūpi, kad žmonės gal būt neteko darbo ar kitaip sumažėjo jų pajamos. Tokios šeimos tampa banko vergais.

Veltui ieškotume bankų dokumentuose viršpelnių. Finansiniai vertelgos moka tvarkytis buhalterijoje ir reguliuoti pinigų srautus taip, kad nebūtų galima prikišti. Šalia bankų išdygo keistos agentūros ir firmelės, kurios „kilniadvasiškai“ perima blogas paskolas, kelia bankrotus, vikriai įsisuka problemų kamuojamų įmonių ūkiuose ir susirenka viską, kas pelningiausia.  

Dažnas verslininkas pasakoja, jog susiviliojęs reklamose sakomo teiginio, kad iškilus bėdoms reikia pasitarti su banku ir tik bankas pasiūlys geriausią sprendimą, vietoje išganingo pasiūlymo išgirdę kategoriškus reikalavimus kuo greičiau grąžinti kreditą arba ženkliai sumažinti jo apimtį. „Bankas kirto ten, kur skaudžiausia“, - sako dažnas Lietuvos verslininkas. 2 psl. >