Laiškai iš miško: Kitoks gyvenimas 2

Tian Šanis, Dabar Vėlines, Romas Mažonas

2	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Kas taiko į Briuselį ar Strasbūrą, kas kukliau - į Dubliną ar Londoną... Man pasisekė, lankiausi nepaprastai egzotiškoje vietoje – Mikoliškiuose.

Tai nedidukė gyvenvietė Žemaitijoje, maždaug pusiaukelėje tarp Kretingos ir Gargždų. Išsuki iš greitkelio Vilnius  - Klaipėda, pavažiuoji gerokai siauresniu asfaltuotu keliuku link Kartenos, paskui jau žvyrkeliu, kol vienoje jo pusėje pamatai bažnytėlę, o kitoje – kapinaites, simbolišką visų kelių pabaigą. Na, simboliai simboliais, o kelelis veda toliau, už kokio kilometro – šimtas metrų šen ar ten – įsikūrusi Mikoliškių girininkija, mano kelionės tikslas.

Gražus sodelis, pilnut pilnutėlis iš medžio drožtų skulptūrų, mediniai tilteliai per nediduką nenusakomų formų tvenkinį, senoviniai rakandai... Rąstinė pirtelė šalia kito, gerokai didesnio, tvenkinio, į kurią žvelgiant kyla nepadorių minčių apie visokius pinčiukus ir nuogas mergas. Paskui pagalvoju – o kodėl tos mintys nepadorios? Kodėl lyg ir turėtume gėdytis pačių gražiausių dalykų? Panašiai patyliukais pagalvosiu dar ne kartą, lėta ir kampuota žemaičių kalba „rokoudams“ su Mikoliškių girininku Romu Mažonu.  

Tas girininkas - tai ne šiaip koks žmogus, kurį pamirštum anksčiau, nei spėji atsisveikinti, veikiau priešingai – net ir atsisveikinus negali nustoti apie jį galvojęs, toks jis neįprastas šioje zujančioje, skubančioje, ratu besisukančioje kasdienybėje. Prisipažinsiu, turėjo prabėgti ne viena diena ir netgi ne savaitė, kol ryžausi apie jį parašyti. Romas taip natūraliai, taip organiškai suaugęs su savo aplinka, kad neįmanoma atskirti, kur ta riba, tarp jo asmeninio pasaulio ir miško, su visais jo stebuklais ir paslaptimis, kurios man atrodo gana keistos, o jam – artimos ir mielos bei gerai pažįstamos, tarsi namų kertės ar seno drabužio kišenės.

Velnias

Kambarys, kuriame kalbamės, nukabinėtas neįprastais akiai medinukais – tai ir keistai susivijusios šakos, ir visokiausi gumbai, ir dar galai žino kas. Žvilgsnis ilgai negali apsiprasti su netikėtų formų medžiu, palengva įsilinguojant pokalbiui aš vis nelabai mandagiai muistausi ant kėdės ir dairausi į pašalius. Romo tai, matau, netrikdo – matyt, ne aš vienas, pirmąkart čia papuolęs, panašiai elgiuosi. Pagaliau akys sustoja ties iš tiesų nejaukiai atrodančių prie beržo tošies „prilipusiu“ juodu į auglį panašiu guzu, iš kurio dar styro ir du ragai.  

    - Kas tai? – klausiu.
    - Čia juodasis beržo grybas, - sako Romas ir imasi aiškinti, kas ir kaip.

Pasirodo, liaudies medicinoje šis grybas nuo seno naudotas daugeliui susirgimų gydyti. Tikima, kad padedąs net nuo vėžio. Natūrali gydomoji priemonė, auganti Lietuvos miškuose. Nejučia pagalvoju, ką su mūsų protais, o tuo pačiu ir pinigais, daro reklama – per galvas versdamiesi ieškome kiniškų, japoniškų ir tibetietiškų grybų pagrindu pagamintų vaistukų, mokame už juos, kiek paprašo, ir tikiname save, kad veikia. Romas šypsosi, jam importinių pasakų nereikia, jo Tian Šanis ir Tibetas čia pat, už slenksčio. 2 psl. >