Naujienos
Muzikantas atsargiai padėjo instrumentą šalia kojų, kostelėjo ir prabilo:
- Žmonės gerieji. Šiandien mano dukra paklausė – "tėti, ar ant mūsų kalėdinio stalo bus daug skanumynų?". Aš jai atsakiau – "nežinau, brangioji. Jei pavyks parduoti kelias kompaktines plokšteles, tai tikrai bus ir saldumynų, ir gerų dovanų".
Muzikantas mostelėjo ranka, parodydamas, kur guli kompaktai, ir žvaliai užbaigė savo raudą:
- Mielieji, nedarykite iš manęs melagio, ir nusipirkite mūsų ansamblio įrašus. Mes jau išleidome dvi plokšteles, kiekviena kainuoja 10 svarų. Šauni klubo barmenė, jei norėsit, suteiks galimybe jų pasiklausyti.
Aš, šiek tiek priblokštas, apsidairiau. Apie savo mažametę dukrą rypavo žilaplaukis barzdyla, kažkokio muzikos koledžo profesorius, subūręs iš studentų ir dėstytojų violončelininkų grupę, grojančią standartinį džiazą. O veiksmas vyko demokratiškame "Vortex" džiazo klube šiaurės Londone. Sutrikęs buvau aš vienas – publika profesoriaus kalbą sutiko kikenimu, plojimais ir geranorišku švilpimu.
Po koncerto specialiai luktelėjau – nupirko šešias plokšteles.
Vėliau aš nebesistebėjau. Salos kultūrininkai savo produkcija prekiauja įžūliai ir energingai. Tos produkcijos gamina daug, tad pasiūlos niekuomet netrūksta, ir jie, iš patirties žinodami makroekonominį pasiūlos elastingumą (pasiūlos kiekio jautrumas kainų pokyčiams), į rinkos mūšio lauką meta agresyvią, tikslinę, nišinę kainodarą.
Londone nėra parodos be jai skirtos parduotuvės. Jose – specializuotas universumas. Išėjau iš ekspozicijos apie Henriką VIII ir štai - šokoladukų rinkinys su karaliumi ir visomis jo šešiomis (dėkui komentatoriui, privertusiam mane tiksliai suskaičiuoti karaliaus žmonas. Prieš ištaisant buvau parašęs, kad jų buvo aštuonios - E.P.) žmonomis. Apžiūrėjau Mokslo muziejuje radijo raidai skirtą stendą – galiu nusipirkti 30-ų metų aparato repliką iš bakelito už 100 svarų. Per brangu? Tuomet galiu imti trintuką su to paties radijo iliustracija už vieną svarą. Ką su juo trinsiu? Paskutinį kartą pieštuką rankose laikiau prieš ketvirtį amžiaus. Ir juk suprantu – tai impuslo prekės, kuriomis rinkodarininkai mane mausto lyg Pavlovo šunį. Bet aš nepasiduodu. Britai seno raugo pirkliai. Jiems ką nors parduoti taip pat smagu, kaip ir pirkti. Lygiai kaip ir olandams, vokiečiams ir kokiems prancūzams. O aš svarstau apie funkcionalumą, naudą, vertę ir kainą. Ir neperku. Be to, manęs neįpratino pirkti renginių ir reginių daikčiukus. Mūsiškiai tokios prekybos nemėgo ir nemėgsta. Specializuotų parduotuvių neturi nei viena kultūros organizacija, galinti tokias turėti. Jokių plokštelių Filharmonijoje ar Liudo Truikio scenografijos mikro modeliukų Operoje. Nėra plakatų su aktoriais, spektaklių įrašų ar auksaveidžių raganų kopijų Teatre. Katedros lobyno kopijų Muziejuje irgi nėra. Nėra saldainių dėžės su Kanuto Rusceko "Pjovėja" (tokią galima nusipirkti visur, išskyrus ten, kur saugomas dėžės viršelio originalas) ir turbūt nebus druskos pakelių (autorizuotų) iš Deimanto Narkevičiaus batų Galerijoje. Tik Televizijoje galima nusipirkti beveik viską - filmus, plokšteles, lietsargius. Bet galimi pirkėjai nenueina iki Konarskio gatvės. Ir veltui gerai padarytuose kultūriniuose tinklapiuose ieškočiau mygtuko "parduotuvė". Juos yra tik rimti dalykai – parodos, repertuarai, seminarai, paskaitos, leidiniai. 2 psl. >
Mes 2009-06-18 21:49
Ar tikrai? Tai kur ir kada tada bus muziejinis verslas?
skaitytojas 2009-06-18 11:51
Šitas tekstas irgi yra iš "Verslo klasės".
Plagiatas 2009-06-17 22:07
Apie tai jau rašė Rytas Staselis "verslo klasėje"!
1/5 2009-06-17 21:05
O aš turiu kuklią vienos rankos pirštų skaičiaus su septyniais nuliais verta idėją...