Pirmoji antimarazmatinė, arba Tegyvuoja Iranas! 51

Ruhola Homeinis, Mahmudas Achmadinedžadas, Miras Hosseinas Mussavis, Hezbollah

51	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

...Budelis užnėrė nelaimėlei ant kaklo kilpą, ir kranas iš lėto pradėjo kelti priešmirtinių traukulių tampomą  merginos kūną virš aikštėje susirinkusios žioplių minios. Štai taip jai, prakeiktajai – dabar žinos (tiesa, labai neilgai, vos kelias sekundes), kad moteriai be vyro, tėvo ar brolio palydos negalima sėstis į svetimo vyriškio automobilį. O kaip ji galėjo nelipti į tą automobilį, jei jai taip liepė jį vairavęs aukštas Islamo revoliucijos sargybos (kažkas per vidurį tarp NKVD, chunveibinų ir „mirties eskadronų“) pareigūnas? Iš pradžiu privertė įsėsti, o paskui išprievartavo – valdžia yra valdžia, nieko čia nepadarysi.

Tiurbanus užsimaukšlinę teisėjai (lietuviško administracinio teismo iranietiška atmaina) buvo rūstūs ir  negailėstingi : prakaituotas ir barzduotas pareigūnas atstovavo valstybei, o valstybė, ypač tokia islamiška ir tokia revoliucinga, visada yra teisi. Vadinasi, pareigūnas nekaltas – kas čia tokio, kad jis nesusivaldė, pajutęs nesutramdomą aistrą gražiai moksleivei. Bet jei yra nusikaltimas, tai turi būti ir nusikaltėlis. Arba nusikaltėlė (kaip šiuo atveju). Autokranas atvažiavo po kelių minučių...

Tiesa, paskui buvo apsižiūrėta, jog nubausta „ištvirkėlė“  – dar nepilnametė, ir todėl vietoje kartuvių jai pakaktų keliasdešimties lazdų. Bet juk visi žino, kad neklysta tik tie, kurie nedirba. O dvasingi teisėjai tik dirbo savo nedėkingą darbą. Kaip sakoma, nieko asmeniško.

Tačiau ne šitas ir ne tūkstančiai kitų panašių atsitikimų galutinai perpildė kantrybę tautos, kuri egzistuoja mūsų planetoje jau virš trijų tūkstančių metų. Iš tų trijų tūkstančių paskutiniai trys dešimtmečiai visam pasauliui asocijavosi tik su absurdiškais draudimais, gyventojų beteisiškumu, „islamiškųjų revoliucionierių“ savivale ir jų kūriama „islamiška“ atomine bomba. Dar prisimenu, kaip džiūgavo Kremliaus gauja, kai remdamasis tamsiausiu tautos gaivalu, religinis fanatikas Ruhola Homeinis įvykdė Irane valstybės perversmą, nuvertė teisėtą valdžią ir ilgiems dešimtmečiams nusviedė šalį  atgal į viduramžių tamsą. Valstybė, galėjusi tapti „antraja Turkija“, buvo jėga verčiama tapti kažkuo per vidurį tarp Saudidų Arabijos ir Šiaurės Korėjos, o  pagrindiniu jos rūpesčiu tapo... Izraelio (perspektyvoje - ir viso „judėjų ir krikščionių pasaulio“) sunaikinimas.

Maždaug prieš ketvirtį amžiaus teko žiūrėti sovietinį fantastinį filmą „Per kančias – į žvaigždes“, kuriame blogio jėgoms vadovavo toks neužauga Turančioksas. Irano žmonės turi savo turančioksą, savo nacionalinę nelaimę, kurią personfikuoja „prezidentas“  Mahmudas Achmadinedžadas. Pastarasis tapo totalitarizmo, religinio fanatizmo ir nepakantumo  kitaminčiams simboliu. Nenuostabu, kad tarp jo draugų – tik „Hezbollah“ teroristai ir pusiau fašistiniai režimai Damaske, Karakase ir Maskvoje. Bet Irano tauta pavargo gyventi visuotinio įtarumo, baimės ir neapykantos atmosferoje. Katilas sprogo.

Negalima sakyti, kad iraniečiai labai impulsyvūs ir greitai pasiduoda emocijoms. Greičiau atvirkščiai, ilgą laiką jie buvo tiesiog lietuviškai kantrūs. Kartais atrodydavo, kad Iranas jau visiems laikams yra pasmerktas tūnoti pelkėje, į kurią ji įmurkdė Dievo vardu prisidengę Šėtono tarnai (juk niekas taip nekenkia tikram tikėjimui, kaip sąmoningas arba nesąmoningas jo sukarikatūrinimas). Iraniečiai tikėjosi išspręsti įsisenėjusias savo tėvynės problemas taikiai, rinkimų būdu. Žmonės gerai žinojo, kokios iš tikrųjų nuotaikos tvyro ore, ir buvo nusiteikę užversti skausmingą ir gėdingą savo šalies istorijos puslapį. Tad galima įsivaizduoti, kaip jie sureagavo į pranešimą, jog prezidentu vėl išrinktas M.Achmadinedžadas. Gal ir išrinktas, tik ne Irano žmonių, o kokio nors revoliucinių ajatolų politbiuro. 2 psl. >