Naujienos
Muziejų Lietuvoje knibždėte knibžda: vietinių, respublikinių, žinybinių. Negana to, jie dar ir interaktyvūs, rengia šimtus edukacinių programų, lankytojus vadina dalyviais ir kaip amaro purtosi vadindami „daiktų saugyklomis“ ar „dulkių kaupyklomis“.
Apie interaktyvius užsienio muziejus ir nepanaudojamą perkūniškai atominį lietuvių potencialą šioje srityje rašiau ankstesnėje publikacijoje. Muziejai brūkšnelis dulkės – giliai įsišaknijusi kultūrinė asociacija. Š. m. gegužį Lietuvos įžymybės švariausiame Lietuvos muziejuje, Vilniaus paveikslų galerijoje, surengė „muziejinių dulkių siurbimo“ paramos akciją, o vasario mėnesį žinomas bankas vartojimo paskoloms populiarinti reklamai pasitelkė žiauraus turinio reklamą – nuotraukos, kurioje matyti prie ekspozicijos užtvaros snaudžianti prižiūrėtoja ir ženklas „Eksponatų neliesti“, užrašas klausia „Jaučiatės kaip muziejuje“?
XIX a. pabaigoje impresionistai, o XX a. pradžioje raudonojo bei rudojo rytojaus apologetai kvietė muziejus naikinti. Šiandien Lietuvos muziejai, vargstantys ir klestintys bebūtų, yra kupini edukacinių, visuomeninių ir bendruomeninių aspiracijų. LDM – Lietuvos dailės muziejus (su filialais) yra absoliutus edukacinės muziejininkystės lyderis.
Atkreipiu dėmesį į keletą sukrečiančių pastarųjų mėnesių asmeninių muziejinių patyrimų:
Jaunystės karštis
Energetikos muziejaus salės kompiuterinio terminalo ekrane jau buvau įpusėjęs žiūrėti vokišką 1930-tųjų dokumentinį filmą apie Vilniaus senovę (bažnyčios, turgūs, panoramos), kai iš gretimos interaktyvių laboratorijos salės tarsi audra atūžė būrys dešimtmečių vaikučių, apie dvylika rankelių per 4 sekundes paspaudė visus įmanomus mygtukus ir nugarmėjo prie kito terminalo. Vilniaus senovė negrįžtamai dingo atsivėrusiame kitų pažintinių programėlių informaciniame sraute. „Oibettačiau...“ pasimetęs lemenu – „Aš čia žiūrėjau filmą!“. Paskutinis nubėgantis berniukas padaro trijų ženklų abrakadabrą, ir Vilnius atsiranda kur buvęs. Staiga pasijutau senas ir atsilikęs.
Prisipažinti esant lietuviu
Muziejuose gali nustebinti netik vaikų išprusimas. Kaune, Farmacijos muziejuje, leidžiuosi į 700 metų senumo gotikinį rūsį. Mane tyliai nuseka garbaus amžiaus senolis, tikriausiai prižiūrėtojas. Be mūsų, muziejuje daugiau nieko nėra. Įnikęs į pirmą pasitaikiusią kažkurio viduramžių valdovo laiško-privilegijos faksimilę už nugaros girdžiu: „Do you speak english?“. „No“ sakau abejingai. „Deutch?“, – nerimsta senolis – „Nein“. „Francaise?“, – bando mano kantrybę. Aš juk nemokėjau už audio gido paslaugas, tuo labiau už gyvo gido. Iš pagarbos vyresniam amžiui ir dėl šventos ramybės prisipažinęs esąs lietuviu ir nesigailėjau – gavau išsamią ekskursiją su komentarais, už tą pačią kainą. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.