Naujienos
Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio LDK 1613 metų žemėlapio 1684 metų kopija
Minėdami Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį vis dažniau kalbame apie šv. Brunoną. Bet ar, apmąstant mūsų valstybės gyvenimą, ši misija yra svarbesnė nei garbingi tūkstantinės Lietuvos istorijos ir kultūros raidos puslapiai: mįslingas pagonybės palikimas, šimtmečius trukusi kova su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos-Lenkijos jungtinės valstybės praeitis, kultūros, mokslo pasiekimai Renesanso, Baroko, Apšvietos laikotarpiu, tautinis atgimimas, sukilimai prieš pavergėjus ir pasipriešinimo kovos, pagaliau ta pakantumo ir tolerancijos dvasia, kuria ilgus amžius pasižymėjo Lietuva?
Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Istorijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja habil. dr. doc. Ingė Lukšaitė, prof. kultūrologas Bronius Genzelis, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro vadovė, filosofijos prof. Rita Šerpytytė ir Pedagoginio universiteto dėstytojas etnologas Jonas Trinkūnas. Pokalbį vedė apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
Ar šv. Brunono misija mums svarbi?
A.Medalinskas. Ką vis dėlto Lietuvai reiškia Brunono misija ir ją įamžinę Kvedlinburgo analai?
I.Lukšaitė. Neturime manyti, kad 1009 metai yra data, kai atsiranda Lietuva, o krikščioniškasis pasaulis ją atranda. Kai Kolumbas atrado Ameriką, šio žemyno gyventojai jau seniai egzistavo. O majų, inkų kultūra rodo, kad europiečių ir nereikėjo, kad tautos pasiektų aukštą kultūros lygį, sukurtų ištisas civilizacijas. 1009 metais Lietuva pateko į Centrinės ir Vakarų Europos katalikiškojo pasaulio orbitą, nes Europa, pasakodama apie save ir savo žygius, pamini ir Lietuvos vardą. Anksčiau Europa taip pat pasakojo apie mūsų regiono tautas. Graikų istorikas Tacitas mini čia gyvenančius aisčius, bet tai dar ne lietuviai. Europa ir anksčiau žinojo apie šią žemyno dalį ir jos gyventojus, bet iki 1009 metų nebuvo paminėtas etnonimas: Lietuva. J.Trinkūnas. Bet tai nereiškia, jog 1009 metai yra Lietuvos pradžia. Lietuva jau buvo iki to, o Sūduva buvo minima Ptolemėjo raštuose dar tūkstantmečiu anksčiau.
I.Lukšaitė. Iki šiol vyksta ginčas, nuo kada galime kalbėti apie konsoliduotą Lietuvos teritoriją. Bet mums nevertėtų atsisakyti to Lietuvos paminėjimo Kvedlinburgo analuose, nes tai simbolinis ženklas ir labai prasmingas kaip atskaitos taškas, kalbant apie mūsų tautą ir valstybę. Jis yra prasmingas paminėti ir permąstyti, kas čia su mumis vyko per tą tūkstantmetį.
R.Šerpytytė. Į tą simbolinį faktą, šv. Brunono kankinystę ir jo paminėjimą Kvedlinburgo analuose, žiūriu tokiomis akimis, kurios mums leidžia susiorientuoti dabarties pasaulyje, kaip dabar mes turėtume vertinti tam tikrą savo religinę, tautinę, pilietinę tapatybę, suvokdami, ką duoda mums žinojimas apie tai, kas įvyko 1009 metais Lietuvoje su šv. Brunonu. Žvelgiu į tai tik kaip į simbolinį faktą, kad Lietuva atsivėrė Europai ir Europai tapo reikalinga. 2 psl. >
Nuomonė 2009-07-07 13:56
Visos save gerbiančios valstybės mini savo valstybingumo šventes ir sieja tai su svarbiais...
Barbarosa 2009-07-06 22:46
Tai ne lietuviai turi būti dėkingi Brunonui,kad atžygivęs rado lietuvius,o Brunonas...
to Getas 2009-07-05 18:04
Ar žinai kas Lietuvoje dedasi,ar pažįsti gyvenimą tik klausydamasis išpažinčių,baltų...
Getas 2009-07-03 21:49
Išsakytos mintys yra teisingos, tačiau dabar manyčiau reikia kalbėti ir gilintis ne tik į...