Naujienos
Scanpix nuotr.
Tarp pačių garbingiausių „Carito“ šventės dalyvių yra ir marijampolietė vaikų gydytoja Emilija Montvilienė, viena Lietuvos „Carito“ organizacijos įkūrėjų. 1988 metais į Kauną slaptam susitikimui 7 moteris iš visos Lietuvos sukvietė vienuolė sesuo Albina Pajarskaitė. Tarp tuomet į Kauną vykusių buvo ir E. Montvilienė.
„A.Pajarskaitė tuomet mus vienijo ir skatino veiklai, kuri padėtų tautai keltis iš moralinio nuosmukio, - sakė E. Montvilienė. – Pirmiausiai įkūrėme Lietuvos katalikių moterų sambūrį. Vilkaviškio vyskupijoje pavyko suburti 37 moteris. 1989 metais įvyko pirmasis „Carito“ savanorių suvažiavimas, Lietuva tapo tarptautinės „Carito“ organizacijos dalimi. Nuo tada ir skaičiuojame savo istoriją“.
E. Montvilienė pasakojo, kad pirmieji „Carito“ veiklos metai labai skyrėsi nuo to, kaip gyvena ši organizacija dabar. Teko ilgai įrodinėti, kad Rygiškių Jono vidurinėje mokykloje tikybos mokytoju būtų priimtas kunigas - taip prasidėjo vaikų religinis švietimas.
„Caritas“ ėmėsi šeimos politikos, pasisakė prieš abortus. Savanorės ėjo į sunkius ligonių namus, juos slaugė, nes slaugos skyrius ligoninėje buvo nedidelis, visų ten gydyti negalėjo. Didžioji dalis žmonių ir dabar „Carito“ veiklą sieja su dalijama labdara – tuomet į Lietuvą iš Vakarų Europos ir Amerikos keliavo vaistų, maisto, drabužių siuntos. Jas stokojantiems ir vargstantiems žmonėms dalino „Carito“ savanoriai.
Gydytojai E. Montvilienei pavyko įnešti permainų ir ligoninėje – sovietmečiu ligoninėse viešai nebuvo atliekamos jokios religinės apeigos, net mirštančiajam ligoniui būdavo sunku prisikviesti kunigą.
Gydytoja atkakliai įrodinėjo, kad medicinos personalas privalo rūpintis ne tik žmonių kūnų gydymu, bet ir jų sielovada. Todėl Marijampolės ligoninėje buvo atidaryta pirmoji šalies ligoninėse koplyčia, kurioje ne tik sergantiems ir besigydantiems žmonėms, bet ir aplinkinių mikrorajonų gyventojams dalyvaujant iki šių dienų aukojamos šventosios mišios.
Nematoma Visagalio parama
„Visuomet stengėmės, kad visos mūsų veiklos pagrindas būtų tikėjimas ir artimojo meilė, - sakė E. Montvilienė. Be tikėjimo, Dievo pagalbos mūsų veikla jau seniai būtų išsikvėpusi, nesulauktumėme tiek aplinkinių paramos ir palaikymo“.
Pirmoji vyskupijos „Carito“ reikalų tvarkytoja pasakojo, kad savanorius veiklai itin skatino geri Vakarų Europos „Carito“ pavyzdžiai. Su didele grupe savanorių E.Montvilienė vyko į Italiją - Romą ir Vatikaną – kur pamatė, kaip ten „Caritas“ vykdo paramos projektus. Vokietijoje ji ir grupė psichologų, psichoterapeutų, socialinių darbuotojų dalyvavo net keliose stažuotėse, mokėsi dirbti prevencinį darbą su žalingų įpročių priklausomybę turinčiais žmonėmis. Jiems net įkurtas atskiras „Carito” pagalbos centras - „Rūpintojėlis“.
„Carito“ organizacijos direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė sakė, kad dabar Vilkaviškio vyskupijoje yra apie 530 savanorių, jų grupės yra beveik visuose vyskupijos dekanatuose ir parapijose. 2 psl. >
alex 2010-03-11 21:28
Caritas galėtų labiau ir aktyviau apie savo veiklą sklebti, daugiau savanorių turėti.
zet 2010-02-17 13:15
"caritas" - sauni organizacija. tik kazkaip reiktu apie ji daugiau informuoti visuomene, kad...