Arbata su talibu (I) 11

Lonely Planet, Taip

11	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Afganas (Scanpix)

 

„The Independent“ žurnalistas Ian D. Robinson pasakoja apie savo viešnagę Afganistane ir susitikimą su Talibano atstovu.

„Ar norėtum sutikti ką nors iš talibų“, - paklausė afganas, kuriam priklausė dingy chaikana, arba arbatos namai, netoli chaotiškojo Kabulo didžiojo turgaus.

„Ne itin“ – atsakiau, manydamas, jog jaunasis Ali juokauja.

„Bet jei persigalvotum, vienas mano pažįstamas priklauso Talibanui. Jei tik norėtum, galėčiau jį pakviesti. Tave toks susitikimas domina?“ – neatlyžo afganas. Po kelių dienų jis paskambino ir patvirtino, jog draugas ateis į parduotuvę. „Ar gali prisijungti?“, - paklausė.

„Tikriausiai, taip“, - sutikau.

Prieš pat man išvykstant iš Naujosios Zelandijos, oficialus vyriausybės kelionių patarimų tiklalapis perspėjo nekelti kojos niekur arti Afganistano respublikos. „Itin didelis savižudžių sprogdintojų, pagrobimų, plėšimų bei minų pavojus“ – ir tai buvo tik keletas iš daugelio grasinimų visiems, drįstantiems ignoruoti patarimą.

Tuo pačiu metu „Lonely Planet“ gidas aprašinėjo Kabulo restoranus, kuriuose galima paragauti iš Dubajaus atgabentų jūros gerybių, kuriuose groja prancūziška muzika, Bamiyano stebuklus bei Aleksandro Didžiojo Balkho miesto griuvėsius.

<...> Atvykimas į Afganistano sostinę patį vidurvasarį buvo tiesiog visų pojūčių ataka – visur esančios musės ir dulkės, iš kojų verčiantis karštis, elgetos, burkos, asilai, arbatinės, kalašnikovai bei patikrinimo punktai. Gatvės, pilnos avių bei šiukšlių, zujantys sraigtasparniai bei pamišęs eismas.

Tačiau visa tai nusileido 5000 metų turinčiai kultūrai, gilioms vaišingumo tradicijoms, sveikinimams ir kvietimams, rankų paspaudimams bei nesuskaitomiems kvietimams arbatos puodeliui, kurių sulaukiau iš visų, kuriuos sutikau.

Kabule nesunku susišnekėti angliškai, čia pilna svečių namų, restoranų, pateikiančių neįtikėtinai gardžius patiekalus iš avienos, ryžių bei razinų, mažyčių parduotuvėlių su tradiciniais dirbiniais.

Visi norėtų, jog Afganistanas susigrąžintų savo šlove, kuomet 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose į Kathmandų plūdo hipiai iš viso pasaulio. Bet paskutinės naujinos apie karą ir terorą atbaidė beveik visus potencialius lankytojus.

Ir čia buvau aš. Dėl visa ko, palikdamas svečių namus, kuriuose gyvenau, perspėjau draugus, jog einu susitikti su baisiojo Talibano atstovu. Ali arbatos namuose sėdėjo jau matyti vyriškiai. Šeimininkas mane pasveikino ir pakvietė užeiti į namo gilumą. Ar turėjau eiti? Bet prieš atsakant sau į šį klausimą Ali atvėrė duris ir beveik įstūmė mane pro jas.

„ Tai – mano draugas“ pristatė mane Ali tamsiaodžiam vidutinio amžiaus vyriškiui, sėdinčiam su šešiamečiu berniuku ant kelių. Talibas atsistojęs pasveikino mane ir paspaudė ranką. Jis vilkėjo įprastais afganams rūbais, buvo tvarkingai apkirpta barzda.

„E bacha-e shoma ast? („Tai tavo sūnus“), paklausiau.

„Ne, famel-e man dar Kandahar(  ne, mano šeima iš Kandaharo)“, atsakė afganas. Tai, kad jis buvo iš maištingojo pietinio miesto, tarsi patvirtino jo patikimumą. 2 psl. >