Naujienos
Kai į džimailą įkrito prenumeratos laiškas, siūlantis nedelsti ir veltui nueiti didžiausią Europoje antikvariato mugę, nedelsiau. Pirma – įdomu, antra – sutaupau 15 svarų už bilietus. Tereikėjo atsispausdinti kvietimą ir susirasti tinkamą autobusą. Būtent autobusą, nes mugės organizatoriai nemokamus kvietimus siuntinėjo ne šiaip - akciją inicijavo Londono metro streikas.
O šitas miestas yra toks – jei neveikia metro, antikvariato mugė, net ir pati didžiausia, žlunga. Buvusi imperija londoniečius pripratino prie ranka pasiekiamų gražių daiktų. XIX amžiaus akvarelės pirkimas jiems nėra įvykis – tiesiog dar vienas akį džiuginantis elementas ant svetainės sienos. Ir jie juos perka važiuodami metro. Kažkada buvau "Įperkamo meno" mugėje, kurioje visų kūrinių kaina (o buvo ir garsių vardų) neviršijo 3000 svarų. Bet maksimumą retas eksponatas pasiekė – vidutinė kaina ten buvo 100 - 300 svarų. Ir lankytojai meną pirko kaip maistą. Prie įpakavimo stalų – ilgiausia eilė. Jie taip ir leisdavosi į metro – vienoje rankoje "Tesco" maišelis su dešra ir pomidorais, kitoje – krepšys su trimis grafikos darbais ir viena fotografija. Arba atvirkščiai.
Kai kasoje atsargiai parodžiau neimpozantišką nespalvotą atsispausdintą kvietimą, man džiugiai įteikė nemokamą bilietą ir nenormaliai didelį mugės katalogą. Įžengiau į salę ir akimirksniu šoviau link sienos. Aš nesu agorafobas, bet milžiniška tuščia erdvė šiek tiek sutrikdė. Vėliau, įtempęs akis, suskaičiavau dar kelias dešimtis žmonių – ir pardavėjų, ir lankytojų, tobulai užsimaskavusių tauriai margaspalviame senų ir apysenių prekių blizgesyje. Streikas tikrai pakenkė.
Kaip visuomet, panaudojau įcentrinio perimetro taktiką, labiausiai tinkamą didelėse mugėse. Einu viena kryptimi ir žiūriu tik dešinės pusės stendus, nekreipdamas dėmesio, kas vyksta kitoje praėjimo pusėje – šiems stendams ateis laikas, kai koridoriaus pabaigoje teks apsisukti arba kai apeisiu visą ekspozicijos perimetrą.
Stabtelėjau beveik iš karto. Prekiautojai iš nežinomos šalies savo stende pastatė man puikiai žinomą baldą – prie jo, kai 1989 metais dirbau Universtiteto bibliotekos Grafikos kabinete, prasėdėdavau po kelias valandas kasdien. Tai tamsiai faneruoto šešių stalčių, stalas, su masyviu stalviršiu, kurį virš žemės laiko horizontaliai paverstos "H" formos plieninės kojos. Prekiautojai stalą pavadino prancūzišku "Wenge" spalvos plieno ir medžio stalu, pagamintu 1970 metais. Kaina – 3200 svarų. Nebuvau panašus į pirkėją, bet, kadangi prie stalo stovėjau gana ilgai, o horizonte kitų žiūrovų nebuvo, stendo šeimininkė nusprendė mane užkalbinti:
- Patinka?, - kryptelėjo galva stalo kryptimi.
- Jo, - atsakiau. – Žinau vietą, kur dar daug tokių stalų yra. Ir gamybos metai maždaug tokie patys. Bet ne prancūziški.
- Tikrai? – nutęsė prekeivė. – Ir kur ta vieta? Lenkijoje?
- Lietuvoje, - nepatenkintas atsakiau.
- O, tikrai? Aš turėjau kelis funkcionalistinius lenkiškus baldus. Bet juos blogai pirko. O kas tų baldų dizaineris? 2 psl. >
žana 2009-07-17 16:19
...demonstratyviai inteligentiška pora ... parulskiškai subtilu.
vaidas 2009-07-17 10:29
nuotraukoje -- gyvatukas
vaidas 2009-07-17 10:29
nuotraukoje -- gyvatukas
ramus 2009-07-17 06:42
lenkas is lietuvos:))