Naujienos
Slankiojantis Ilgu Cha radijas
Dailės studentų magistrinių darbų peržiūros sistemiškai vienodos ir Vilniuje, ir Šiauliuose, ir Londone: tos pačios salės su egoistiškai kruopščiai sukabintais ar pastatytais kūriniais, pasieniais slankiojančiais įtariais giminaičiais su gėlių puokštėmis, jų demonstratyviai nematantys studentai, o viską jungia atsargios šventės atmosfera – mokslai lyg ir baigėsi, mes – profesionalai, valio. Bet - būtų gerai susiorganizuoti kokių nors pajamų.
Situacijų identiškumas šiame etape irgi nesikeičia nei ten, nei čia – talentingi ir darbštūs studentai magistrinių darbų parodos metu jau turi arba darbdavius, arba užsakovų šūsnį, vidutiniokai gi nusiperka brošiūrą "Kaip rašyti CV", o negabūs tinginiai jau kelis metus kažką veikia, stalčiuje paslėpę bakalauro diplomus.
O štai detalės – skiriasi. Aš meno magistrų darbus žiūrėjau Karališkąjame menų koledže. Į jį ėjau dėl kelių priežaščių – jis yra Londone, taigi nereikia niekur toli trenktis, jame šiais metais mokslus baigė du mūsiškiai – Indrė Šerpytytė parodė ciklo "A state of silence" tęsinį, o Povilas Utovka – tipografinius šriftus "Marc" ir "Monika". Svarbu ir tai, kad 70-ies D. Britanijos aukštųjų meno mokyklų retinge – pagal "The Guardian" versiją – Karališkasis menų koledžas užima septintą vietą.
Reitingavimas mene Britanijoje gerokai svarbesnis veiksnys, nei Lietuvoje. Finaliniuose šou savo darbus rodantys magistrai šalia pavadinimų kruopščiai surašo visas mokslo metais gautas premijas – jos tampa kabliais, sulaikančiais galimus darbdavius, klientus ir kolekcionierius, besibraunančius per milžinišką jauno meno pasiūlą.
Ir, reikia pripažinti, tie premijiniai kabliai yra gana objektyvūs. Štai Indrė Šerpytytė sukūrė tobulai paradoksalų projektą – ji nufotografavo buvusius NKVD - MVD - MGB – KGB pastatus provinciniuose Lietuvos miesteliuose, vėliau padarė jų maketus ir tuos maketus dar kartą nufotografavo, palikdama nespalvotose nuotraukose stambią neutralią erdvę. Devynių nuotraukų ciklas sukuria šmaikštų distancinį pasakojimą tarp realios istorijos, anglams susiformavusios KGB represinės didybės ir namų, kuriuose dirbo sistemos dalyviai, menkumo. Projektas turi ir puikiai pateiktą faktinę bazę – pirmosios, eskizinės nuotraukos su aprašymais irgi rodomos žiūrovams. Ir ką gi – 2009 metais ciklas įvertintas dviem premijom, iš kurių vienas – dabar vykstanti Hoopers galerijoje paroda bei Viktorijos ir Alberto muziejaus ketinimai įsigyti dalį kolekcijos.
Nusipirkti darbus gali ne tik muziejai – ataskaitinės parodos metu tai gali padaryti visi - Indrės Šerpytytės nuotraukos kainavo 600 svarų – standartinė jauno menininko kūrinio kaina. Aiškus studentiškų darbų finansinis įvertinimas yra, be abejo, dar vienas lietuviškos ir britiškos situacijos skirtumas. Vilniuje aš iki šiol fiksuoju XIX amžiaus romantišką poziciją, teigiančią, kad menas nėra prekė. Arba, tiksliau – kad meno prekinė vertė nėra svarbiausia. Dažnas mūsiškis pasididžiuodamas deklaruoja, kad tėra pardavęs per gyvenimą vos kelis darbus. Neprotinga pozicija – žmogus, šešis metus prasimokęs aukštojoje mokykloje ir nenorintis tapti profesionalu, rinkai pateikiančiu paklausias prekes, prarado ir savo, ir dar keliolikos žmonių šešerius metus. Dar blogiau – neprofesionalai mene, nepateikdami rinkai prekių, bet reikalaudami išlaikymo, tampa sąmoningais kultūros bedarbiais, mažinančiais jos reikšmę ūkyje, o savo demonstratyviu dekoratyvumu tiesiog erzina žmones. 2 psl. >
sultys 2009-07-23 23:30
kodėl straipsnis NEPASIRAŠYTAS?!. tai -nusikaltimas.
Sula 2009-07-22 22:34
Laikrodis nutrinantis kas parašyta visia nieko, pats tokį įsigyčiau.