Naujienos
...Tautos, kaip ir pavieniai žmonės, turi būti ne tik „pragmatiškos“ (t.y. merkantilios), bet ir vykdyti Apvaizdos joms skirtą misiją
Tūkstantmetė Lietuva – jau įvykęs istorijos faktas, prie kurio meninio įprasminimo gerokai pavėlavę dar supuls mūsų rašytojai, kompozitoriai ir kinematografininkai. Pamėginkime ir mes dar kartą apsidairyti laike bei erdvėje ir atsakyti (pradžiai - bent jau patys sau) – ar suvokiame savo kelio prasmę ir savo vietą istorijoje? Kas esame ir kur (ir svarbiausia – ko ir kodėl?) einame? Ir, beje, kaip einame – ar žygiuojame, ar tik blaškomės pakrūmiais?
Tautos mentalitetas – tai jos vertybinė orientacija, sąlygota istorinės (tikros ir menamos) kolektyvinės atminties. Paprasčiau šnekant, be istorinės savimonės tautinė savimonė yra neįsivaizduojama. Štai ir pažiūrėkime – kaip toli siekia ta mūsų istorinė atmintis?
Paprastai tautos, sukūrusios savo valstybę, po kurio laiko pradeda suvokti save ne tik etnine, bet ir politine bei pilietine prasme. Tuomet tokių politinių tautų sudėtinėmis dalimis laikomos jau ne tik vadinamosios titulinės (vardą valstybei davusios) tautos, bet ir su jomis asocijuotos tautinės mažumos. Būtent taip formavosi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajoriška tauta, tačiau šita tradicija jau seniai yra nutrūkusi. Kitaip sakant, šiandien Tautą turėtų sudaryti mūsų valstybės piliečiai (nepriklausomai nuo jų tautybės) ir svetur esantys įvairių tautybių išeiviai, vis dar tapatinantys save su Lietuva. O realybėje šiuo metu dauguma lietuvių (nekalbu apie saujelę intelektualų) kitataučius bendrapiliečius geriausiu atveju tik toleruoja, bet visai nesidžiaugia jų buvimu šalia. Tai pasakytina net apie tas etnines grupes, kurios gyvena Lietuvoje jau beveik septynis šimtus metų (kaip, pavyzdžiui, žydai litvakai) ir apie tuos, kurie patys yra mindauginę Lietuvą kūrusių lietuvių palikuonys (tokie yra Lietuvos lenkai). Taigi vis dar elgiames ne kaip politinė (pilietinė) tauta, o kaip svetimos imperijos tautinė mažuma.
Panašiai - kompleksuodami - dažniausiai žvelgiame ir į istorines Lietuvos kalbas. Juk patinka tai mums ar ne, bet lietuvių tautos intelektines reikmes mūsų gimtoji kalba dėl žinomų aplinkybių pradėjo visapusiškai tenkinti vos XIX amžiaus pabaigoje, o oficialia raštvedybos kalba ji tapo tik atkūrus Lietuvos valstybingumą 1918 metais. Iki tol beveik septynis šimtus metų raštui (be kurio apskritai būtume pasmerkti amnezijai) naudojome kitas – lotynų, bažnytinę slavų (tiksliau - lietuviškąją jos atmainą) ir lenkų kalbas. Beje, tokia „kitakalbystė“ buvo būdinga ir daugeliui kitų Europos valstybių, kurios visai nedaro iš to tragedijos. O kas gi šiandien yra lenkų kalba vadinamajam statistiniam lietuviui? Tik užsienio ir vienos ne itin mėgstamos Lietuvos tautinės mažumos kalba.
O ką mums reiškia Lietuvos sąvoka teritorine jos prasme? Su dabartinės Lietuvos Respublikos teritorija – viskas daugmaž aišku, tačiau kalbant apie istorinę Lietuvą to aiškumo gerokai trūksta. Iš dviejų Lietuvos teritorijos sąvokos apibrėžimų, kurių pirmas reikštų konkretaus istorinio laikotarpio Lietuvos valstybės teritoriją, o kitas – lietuvių tautos etnines žemes (kurios irgi keitėsi amžių tėkmėje), daugumai lietuvių mielas ir suprantamas tik antrasis. Juk tikrai savo atmintyje nedažnai pasigendame ne tik Palenkės, Vitebsko ir Vytauto pilies Lucke, bet ir šalia esančių Lydos arba Ašmenos. Geriausiu atveju minime tik Gervėčius, Pelesą, Seinus su Punsku ir teritoriškai labai neapibrėžtą Mažąją Lietuvą. Tuo tikrai skiriamės ne tik nuo vokiečių arba brolių lenkų, bet ir nuo toliau gyvenančių bulgarų, graikų ir armėnų. 2 psl. >
Hokas 2009-08-18 01:18
Sprendžiant iš komentarų po autoriaus straipsniu apie kaukaziečius, šitie dalykai rūpi...
Gedeminas 2009-08-16 10:55
Keista kad apie lietuvybę rašo ne lietuvis - vardas latviškas, pavardė kaip armėniška.
Lotas Fifai 2009-08-15 14:18
Atrodo, kas Pempė - tai buvęs Meliano kolega Paukštė, kuris vienarankį pasodino.
Fifa Pimpei 2009-08-15 13:26
Tai gal parodyk savo "alfabetiškumą"? Ar tik tiek tesugebi išstenėti? Ir kieno gi užsakymu?