Maskvos propagandistas Modestas Kolerovas neįleistas į Lietuvą. Informuoti šaltiniai šnibžda, kad tai atsakomasis žingsnis, kai į Rusiją buvo neįleistas vienas mūsų vietinis propagandistas. M.Kolerovas nieko nenužudė, nesugriovė, nenuskriaudė. Tiesiog kalbėjo, išsakė savo nuomonę. Gal ir ne visai savo. Bet vis tiek nuomonę. Negi mūsų valstybė tapo tokia silpna, kad bijo išklausyti kitą nuomonę – akis į akį? Apgailėtina politika. Apgailėtini sprendimai...
Užsienio reikalų ministerija ras žodžių, kad gražiai atsakyti į Rusijos notą. Diplomatų darbas yra atrasti tinkamus žodžius. Bet gaila, kad šalis sugebėjo užsiauginti tik tokius sprendimų priėmėjus. Veikiančius Senojo Testamento stiliumi: akis už akį, dantis už dantį. Trumpas tai kelias. Neužteks nei akių, nei dantų...
Mums yra nemaloni M.Kolerovo išsakoma nuomonė. Tai faktas. Tačiau gyvenime yra daug nemalonių dalykų. Ir ne bėgti ar kitaip vengti jų reikėtų – o sutikti vienas prieš vieną. Kaip darė mūsų protėviai. Jei ir bėgdavo – tai būdavo tik klaidinantis manevras. Rusija visada bus čia. Kokia ji bus, šiek tiek priklauso ir nuo mūsų požiūrio, mūsų veiksmų.
Reikia kalbėtis, reikia bendrauti. Jei jau atvažiuoja (juk ne su kardu rankoje) – priimti ir parodyti svetingumą. Lietuva visada garsėjo tolerancija. Būtų pakalbėjęs toje konferencijoje, išgėręs lietuviško alaus ir išvažiavęs. Kažkas turi nutraukti vis tęsiamą priežasčių ir pasekmių grandinę. Tą visada padaro išmintingesnis. Tačiau kol kas Lietuvos – Rusijos santykiuose išminties vis pristinga.
Visada reikia pradėti nuo savęs, nes kito kelio nėra. Kaimyno akyje matome mažiausią rakštį, o savojoje rasto neįžvelgiame. Reikia pakeisti požiūrį į Rusiją, priimti Rusiją. Tada ji turės galimybę atsakyti. Kamuolys bus jos pusėje. Tai nereiškia nuolaidžiauti ir atsisakyti pamatinių principų. Tai reiškia bandyti kurti santykius savitarpio supratimo dvasia. Bandyti nueiti savo kelio dalį. Rusija teeina savo.
Tačiau politiniam režimui, nuo seno įsitvirtinusiam URM ir aplink ją, matyt, tai per sunkus uždavinys. Šalies užsienio politiką formuojanti kompanija yra tiek paskendusi savo nuomonėse ir įsitikinimuose (kitaip tariant, susireikšminusi), kad joks naujosios prezidentės bizūnas nepadėtų. Nuo sprendimų priėmimo reiktų nušalinti didžiąją dalį mūsų diplomatijos žvaigždūnų. O tai jau būtų šventvagystė... Vieni jų keičia kitus, tačiau nuo jų sprendimų sklinda senas tvaikas. Be karingos retorikos šie politikai ir diplomatai nieko daugiau neišmoko. Net jeigu sako gražius žodžius, jų lūpose tai skamba apgaulingai ir neįtikinamai. Nes darbai kalba patys už save.
Visai negaila Rusijos piliečio Modesto Kolerovo. Ne jis pirmas ir ne jis paskutinis, buvęs neįleistas į Lietuvą. Ir mūsiškiai ne visada įleidžiami į Rusiją. Gaila mūsų nesusivokimo. Gaila, kad valdžioje neatsiranda išmintingų ir stiprių žmonių. Dabartiniai valdantieji savo tariamą stiprybę demonstruoja šitaip: kažko neįleisti (Kolerovo), uždrausti (sovietinę simboliką), reikalauti (okupacijos žalos atlyginimo). Vien draudimai, reikalavimai, imperatyvai. Lyg ir teisingi reikalavimai. O ko reikalaujame iš savęs? Ko iš savęs reikalauja mūsų politikos sprendimų priėmėjai? Nejaugi jie galvoja, kad vien drausdami ir reikalaudami pagerins santykius su Rusija? 2 psl. >
Naujienos





















Kaubojus 2009-12-23 08:51
Šitas ronkaitis jaunas dar vyras-iš kurtokios subinlaižiškos nuotaikos? Kaip gali...
batonas 2009-08-28 15:43
labai dziaugiuosiu kad lietuva neisileido tokio brudo fsbsniko.
skola 2009-08-11 18:17
Suprantama, reikia ekskonsului Peterburge ronkaiciui atidirbti Kremliui uz paslaugas prasukant...
JE 2009-08-10 13:54
Kolerovo atvejis - Nepriklausomos Lietuvos užsienio politikos klaida. Tai nei p. Grybauskaitės...