Naujienos
Ar iš tiesų esame postsovietinė erdvė? Kai sėdausi į lėktuvą Vilniuje, Lietuvoje pylė šlykštus lietus. Paryžiuje ryškiai švietė saulė. Kaip gera gyventi Prancūzijoje, kurioje visuomet šviečia saulė ir kaip blogai amžinai lietingoje Lietuvoje.
Čia kartoju daugelio lietuvių, kurie visaip juodina savo tėvynę, kai tik ją palieka, logiką. Tačiau šiandien Paryžiuje (jau trečia diena) pila lietus. Jei ne prancūzų kalba aplinkui ir ne dykinėjantys prancūzai, sėdintys kavinių terasose valandų valandomis, skaitinėjantys laikraščius, rašantys, kaip ir aš, ant apvalių stalelių (šalia kavos puodelis), nepatikėčiau, kad čia Paryžius.
Ir vis tik Prancūzija nenustoja stebinus – kitokia sąmonės struktūra, kita logika, viskuo kitu. Žiūrėdamas į prancūzus, nesijauti esąs žemesnis – bet yra dalykų, iš kurių galima pasisemti patirties – ir geros, ir blogos. Šiandien rytą užėjau į boulangerie, privačią duonos kepyklėlę-parduotuvę, nusipirkti bagetės (ilgo traškaus batono, Prancūzijos simbolio). Prie įėjimo dalykiška prancūzė (greičiausiai kepyklėlės savininkė) mane pasveikino: „Bonžur misjio“ - „Labas rytas, pone“. „Labas rytas“. „Ko, pone, pageidausite“. „Prašom vieną bagetę“. „Taip, pone“. Paduodu devyniasdešimt euro centų – „Ačiū, pone“. Imu bagetę – „Štai, pone“. Išeinu: „Iki pasimatymo, pone. Geros dienos, užeikite kitą kartą, pone!“.
Septynis kartus mane pavadino „misjo“ (rašoma „monsieur“), „ponu“, nors nusipirkau viso labo tik vieną bagetę. Neslėpsiu, tą dieną buvau ne pačios geriausios nuotaikos. Kaip ir bet kurį mūsų, mane kankina įvairūs kompleksai (vienas iš populiariausių, beje, tas, kad mums nepavyko gimti išsivysčiusioje Vakarų šalyje, kad gyvename „dugne“, postsovietinėje „provincialioje Europoje“). Bet po to, kai per minutę mane septynis kartus pavadino pono, pasijutau žmogumi.
Nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje niekuomet neišgirsi „ponas“. Tai ne Rusija. Bet labai retai - tai veikiau išimtis, negu taisyklė. Ir septynis kartus paeiliui tau tiksliai niekas nepadėkos ir nepavadins ponu. Dabar man suprantamiau, iš kur tas prancūzų savigarbos jausmas. Gali pakelti sau nuotaiką, sumokėjęs vieną eurą. Lietuvoje dažniausiai, kai moku pinigus, ne man sako „ačiū“, o aš sakau. O pardavėjas geriausiu atveju atsako „prašom“. Blogiausiu (ir taip būna dažnai) – nieko.
Paryžiuje pati mintis rutuliojasi kitaip. Tarkim, kad ir transportas. Kaip stabdyti autobusą, jei niekas neišlipa ir neįlipa? Sudeginamas papildomas kuras, keleiviai sugaišta laiką. Vairuotojas juk mato, kad niekas stotelėje nestovi. Bet kaip jam žinoti, ar yra norinčių išlipti? Tam yra po visą saloną išdėstyti mygtukai. Reikia išlipti – paspaudi, ir vairuotojas žino, kad yra norinčių išlipti. Maža to: kam atidarinėti tuo pat metu visas metro vagono duris, jei išlipama ir įlipama ne per visas? Jei išlipi per viduriniąsias, tai paspausk ten mygtuką. O jei stovi prie galinių ir neišlipi, tai nepaspausk ir durys stotelėje neatsidarys. 2 psl. >
ech 2009-09-03 10:35
Dar vienas verkslenantis straipsnis. Autorius galetu pats ideju pageneruot ir pabandyti jas...
kaimiete 2009-08-22 08:39
Apie transporta Lietuvoje geriau nekalbeti. Kiek bekeltu bilietu kainas, nuo to jis nepagereja,...
egle 2009-08-11 09:14
nieko nauja nepasakyta. nera cia ko stebetis ir ka lyginti. Ir taip aisku, kad Lietuvai dar toli...
jei galima 2009-08-11 09:07
Tik netapatinkim Vilniaus su visa Lietuva.