Rusiškos dailės Blitzkrieg'as 4

RUN DMC

4	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Andrejus Molodkinas, "Irako nafta Demokratijos formoje", 2005 metai, Kashya Hildebrand galerija, Zurichas

 

Kad argumentuotai snobiški britai visiškai suvaikėja, vos tik pamato kokį nors rusų kultūros pavyzdį – neginčijimas faktas. Žinoma, tas segmentinis suvaikėjimas nėra vien tik britų bruožas – racionalaus proto netenka visi senieji vakariečiai – ir prancūzai, ir vokiečiai.

Bet mažas britų atsparumas rusų kultūrai ypatingas – jei kontinentinės Europos didieji rusus myli universaliai – ir kultūriškai, ir versliškai, ir politiškai, tai britai pastarąjį elementą – politinius santykius – gana dažnai atšaldo iki didesnės ar mažesnės minusinės temperatūros.

Šitaip susiformuoja klasikiniai – jei kalbėti metaforiškai – meilės ir neapykantos – santykiai, ypač palankūs gudriems, kibiems ir neįtikėtinai darbštiems šiuolaikiniams rusų dailininkams.

Vieną dieną, dar žiemą, atsiverčiu "Times" kasdieninį kultūros priedą ir randu milžinišką tekstą – per du puslapius – apie dailininką Andrejų Molodkiną. Aš šitą dienraštį skaičiau jau gerą pusmetį, ir ši medžiaga buvo pirmoji – bent tokios apimties – skirta užsieniečiui. Na, apie amerikiečius buvo, bet britai jų nelaiko tikrais užsieniečiais. Interviu su rusu atsiradimo proga – jo paroda rusų meno galerijoje. Kiek parodų atsidaro Londono galerijose per savaitę? Dešimtys. Kiek jiems dėmesio skiria "Times"? Po kelias recenzijas savaitgalio storuosiuose prieduose, bet užgriebia tik svarbiausias parodas. Todėl skaičiau šitą pokalbį su dvigubu smalsumu.

Skaičiau  ir žavėjausi – kaip virtuoziškai rusas maustė britų žurnalistą. Na, gal nemaustė – tiesiog tiksliai spaudė emocinius mygtukus ir sulaukdavo logiško reflekso. Atrodė, kad ne Molodkinas kalba, o atgimęs Pavlovas siunčia elektros impulsus nelaimingam šuniui.

Keturiasdešimtmečiai, dabar kuriantys eksportinio Rusijos meno pasiūlą, atmetė viską, kas buvo iki jų – disidentišką iliustratyvumą, kabakovišką konceptualizmą, melamidišką publicistiką, kulikišką šokiravimą. Jie taip pat atsisakė senųjų, jau išeksploatuotų įvaizdžių – ir čechoviško inteligentiškumo, ir degtinės su ikra, balalaika bei matrioška. Šiandieniniai Rusijos dailininkai – iš tų, labiausiai matomų - smarkiai panašūs į buvusį prezidentą Putiną – bet ne tikrą, o postintelektualų. Jie hiperaktyvūs, superproduktyvūs, kalbūs, matomi, jų darbai laviruoja tarp paradokso ir anekdoto. Ir jie demonstratyviai politiški, tiek demonstratyviai, kad tai panašu į koketavimą. Ar vaikišką suaugusiojo erzinimą, į kurį tas atlaidžiai numoja ranka.

Bet būtent vaikiškas  politikavimas britus ir paperka. Molodkinas "Times" žurnalistui pasakojo apie tai, kad savo instaliacijose jis naudoja naftą ir kraują. Dailininko pagrindinis parodinis produktas – įvairaus dydžio stikliniai kubai, kurių viduje yra tuščiaviduriai objektai – tai gali būti ir nukryžiuotasis, ir dolerio ženklas, ir įvairūs žodžiai – nuo "Das Kapital" iki "Fuck You". Į tas ertmes Molodkinas pripila arba naftos arba kraujo. Jei kubas skirtas ne pardavimui, o parodai, prie jo prijungiami įvairūs pumpavimo ir siurbimo agregatai – nes juk instaliacija turi skleisti garsą, ar ne? Kad viskas atrodytų rinkodariškiau, dailininkas sugalvoja istoriją – kartais kraujas būna apkrėstas AIDS virus, o nafta ne bet kokia, o iš Irako. 2 psl. >