Kompozitorius A. Malcys įsitikinęs, kad būtina atkovoti ir laimėti skurstančią provinciją, kuri gyvena tarsi kitoje šalyje. Ruslano Kondratjevo nuotr.
Prakalbus apie kultūros padėtį ekonominės krizės perpučiamoje Lietuvoje, kompozitorius, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelininkas Arvydas Malcys sako, kad daugiausia aplodismentų tenka vienadieniams, abejotinos vertės kūriniams. Taip sukuriamas kultūros gelbėjimo įspūdis.
- Kaip kultūrą veikia ekonomikos krizė? – „Balsas.lt“ paklausė A. Malcio.
- Dabar tai populiari tema. Pastaruosius kelerius metus viskas augo kaip ant mielių. Niekas net nepaklausdavo: „Kaip tau sekasi?“, „Ką tu veiki?“ Dabartinis stresas paguldė daug menininkų, kitus ištiko insultas, infarktas. Krizė suardė begalinį bėgimą ir skubėjimą.
Smėlio pilims sugriuvus, pamatai, kas apsimetinėjo, kas apsivogė, kas melavo, kas buvo netikra. Manau, kad sunkmetis – geras vaistas visuomenei. Jis žiaurus, bet būtinas.
- Ar siaučiant krizei menas Lietuvoje netaps tik pramoga? Ar nebus taupoma ir grojami tik pramoginiai koncertai ?
- Nenoriu būti blogas pranašas, bet pramoginis balaganas po nežinia kiek metų atsisuks prieš mus pačius. Tvirkinti klausytojus – pavojinga.
Liūdna, kai atsiranda keisti sutapimai, kurie primena mūsų krepšininkų padėtį: kuo geresnis profesionalas – tuo toliau nuo Lietuvos.
Ačiū krizei, kuri parodė, jog mokėjome pinigus žmonėms, kurie su kūryba turėjo mažai ką bendra, nors savo paslaugas mums pardavinėjo kaip „kūrybą“.
- Ar mintis, kad menininkas neturi būti sotus ir turtingas, nes tik tada jis gali kurti - yra teisinga?
- Nemanau, kad menininkas turi būti persirijęs, tačiau jis neturi būti ujamas, ir skriaudžiamas. Menininkas iš tiesų yra laisvas žmogus – jis neturi būti sukaustytas normų. Aš kalbu ne apie moralės normas – padorumas būtinas. Visgi menininkas kitoks, ir jis gyvena kitaip. Ir joks tikras menininkas nepadlaižiaus santvarkai ir valdžiai.
- Ar galima teigti, kad pasaulį ištikusią finansų krizę iš dalies lėmė pati žmogaus prigimtis?
- Sutinku su Arvydo Šliogerio požiūriu: „Pasaulio bankai absoliučiai nieko negamina, tai paprasčiausios pinigų skirstymo mašinos“.
Pučiantis gamybai, pučiasi ir bankai. Kai pinigų prisikaupia per daug, žirklės tampa milžiniškos, prasideda infliacija. Beprasmiška gamyba pradeda reikalauti iš visuomenės gaminti bet kokia kaina. Atsiranda gausybė perteklinių produktų. Kai jų nenuperka, gamybą reikia stabdyti. Taip prasideda vadinamoji recesija – ir štai jums krizė. Žmogus, beprasmiškai gamindamas, pjauna šaką, ant kurios sėdi.
Išeitis viena – mažinti gamybą, tačiau tai atvestų prie socialinių katastrofų: maištų, masinių riaušių, nusikalstamumo augimo, teroro ir pan.
Vilnius – ne tik didelių galimybių, bet ir suklestėjusios tuštybės miestas, kuriame šaknis suleido arogancija. Tarp vadinamojo „elito“ vyksta varžybos, „kas daugiau išleis pramogoms“, pakliūti ant žurnalo viršelio – jų gyvenimo siekiamybė. 2 psl. >
Naujienos






















Jonas 2009-08-27 23:11
Dėkui žurnalistui, kuris išdrįso klausinėti žmogų, plačiai žinomo tik siauruose...
Dina 2009-08-26 12:16
Taip, sunku tuo pačiu metu ir duona rūpintis, ir minčių neuždaryti ankštame...
iff 2009-08-23 16:30
Reikėjo bent vieną receptą duoti ir straipsnio nebūtų spausdinę. Geras interviu ir žmogus...
to jo 2009-08-23 16:22
Bėda tame, kad išrinktųjų kultūroje- NĖRA. (Jei Baukutės ir Valinsko neskaičiuosi)