Naujienos
Arūnas Peškaitis (Gediminas Savickis, ELTA nuotr.)
„Didžiausias sovietų sistemos reliktas mūsų galvose ir elgsenoje yra per ilgą laiką susiformavę refleksai: slėptis, permesti atsakomybę kitam – tam, kuris gali, kuris padarys už mane. Tai formuoja labai pasyvią ir bailią visuomenę“, – sako vienuolis pranciškonas Arūnas Peškaitis.
Jo nuomone, per 20 metų Lietuvoje neįvyko visuomenės struktūrinių pokyčių. Žmonės net ir sunkmečio nepriima kaip iššūkio, bet vėl tikisi, kad valdžia galiausiai viską išspręs ir nuties kelią iš krizės į šviesų rytojų.
Prieš 20 metų 2 milijonai lietuvių, latvių ir estų susikibo į 650 km gyvąją grandinę nuo Vilniaus iki Talino, taip pasauliui demonstruodami laisvo ir geresnio gyvenimo viltį. Kokias viltis puoselėjote Jūs? Ar daug turėjote iliuzijų?
Mano didžiausia viltis buvo Lietuvos nepriklausomybė. Šita viltis yra besipildanti, nes laisvėjimo kelias nesibaigęs.
Didžiausia iliuzija pavadinčiau tikėjimą, kad žmonės bus subrendę laisvei, todėl labai sparčiai formuosis atsakinga pilietinė visuomenė. Šitie lūkesčiai, be abejonės, nepasiteisino.
Praėjus 20 metų, matome, kad Lietuvoje kuriama oligarchinė valdžios sistema. Nors yra daug gražių pilietinių iniciatyvų, nemažai aktyvių žmonių, dar labai daug abejingumo savo kraštui, neapykantos valdantiesiems, kurie dažnai suvokiami kaip svetimas atskiras klanas.
Bijau, kad Lietuva per praėjusį 20- metį nuolat buvo kažkieno interesų įkaitė ir nesugebėjo adekvačiai suvokti savųjų. Deja, viešojo intereso negina ir politinės partijos, dažnai atstovaujančios tik siauroms interesų grupėms.
Sovietmečiu valdžiai tarnavusi inteligentija būdavo apdovanojama įvairiomis privilegijomis. Dabar to nebėra. Gal dėl to viešai kalbančių, visuomenei ir valstybei įsipareigojusių inteligentų (ar intelektualų) mažoka? Kad šaliai gali pritrūkti kritinės masės žmonių, galinčių mąstyti, dirbti ir valdyti, baimintasi dar Sąjūdžio metais. Atrodo, tos abejonės buvo ne be pagrindo, nes kartais kyla įtarimų, ar politikai, vieši mąstytojai žino, ko mes siekiame, kur ir kodėl einame?
Iš tikrųjų trūksta mūsų kelio refleksijos, kas mes esame ir kodėl. Taip pat labai pasigendu ir inteligentijos, viešai veikiančių intelektualų. Matau, kad jie labai dažnai užsidarę savo srityse, nelabai domisi, kas vyksta visuomenėje, o dažniau linkę reikšti savo siaurus, vien profesinius, interesus. Deja, dalis aktyviai besireiškiančių žmonių tampa profesionalūs politikai. Ryškiausias pavyzdys – prof. Leonidas Donskis. Man dėl to gaila.
Žinoma, tai nėra visuotinis reiškinys, matome viešumoje kalbančius prof. Egidijų Aleksandravičių, prof. Ireną Veisaitę, dr. Darių Kuolį, dar kelis žmones.
Bet geriausiu atveju jiems suskaičiuoti užtektų dviejų rankų pirštų.
Taip. Štai kad ir katalikų intelektualas fi losofas Vytautas Ališauskas, ilgametis „Aidų“ leidyklos direktorius, prasmingų komentarų visuomeninėmis temomis autorius, tapo Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto. Gerai, kad ir jis, ir L.Donskis aukštu lygiu atstovauja Lietuvai, bet intelektualai iš viešosios erdvės dingsta. Nedidelė mažuma, kaip sakote, tirpsta. 2 psl. >
Vytautas 2009-08-23 16:29
Visiškai pritariu Arūno išsakytoms mintims.Lietuviai per kelis šimtmečius okupuoti rusų...
Gal 2009-08-23 09:40
nereikia tavo tų intelektualų, ginančių gėjus. Pažiūrėk savo panosėje kas darosi -...
TT 2009-08-23 07:32
Teisingai pastebi pranciškonas: Iš vienos sąjungos į kitą. Nuo vilko ant meškos... Latvija...
ciu 2009-08-22 22:47
lietuviai nenori buti laisvi, jiems patinka, kai juos supancioja tie sovietiniai iprociai, kurie...