„Gintaro kelio“ gaivintojai 2

Mat Gardarikės, Birštono Nemunas, Drakonus

2	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Gintaro galerijoje Vilniuje atidaryta tarptautinė paroda "Simbiozė". Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

 

Birštonas... Paskendę nelinksmoje kasdienybėje nė neįtariame, kad šis žodis mums gimininga prūsų kalba reiškia gintarą. Iš jų pasimokę vokiečiai šią tautinę baltų genčių puošmeną iki šiol vadina „berstein“. Tačiau viskas, kas vyko iki tų 1009 metų, dažniausiai lieka už šiandien oficialiai minimų įvykių ribos. Ir be reikalo...

Būrelio niekaip neišnaikinamų entuziastų dėka rugpjūčio pradžioje jau ketvirtą kartą vyko VšĮ „Birštono Nemunas“ rengiama irklinių laivų šventė, skirta Gintaro keliui paminėti. Šiais metais joje dalyvavo rekordinis irkluotojų skaičius iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos ir Suomijos, organizatorių teigimu pranokęs keturis šimtus. Yrėjai varžėsi ne tik tradicinėse akademinių valčių, baidarių bei kanojų klasėse, bet ir sėdo į senovinius varingų (vikingų) laivus, populiariai vadinamus „Žalčių klase“ dėl pirmagalį puošiančių susiraičiusių slibinų, o taip pat ir į Tolimųjų Rytų tradicijai priskiriamus „drakonus“. Šie laivai savo dydžiu bei irkluotojų skaičiumi toli pranoksta mums įprastas valteles: „žalčius“ irkluoja šešiolika žmonių, vienas vairuoja laivą, o dar vienas užduoda yrio taktą balsu ar mušdamas būgną. Emocinis pakilimas garantuotas ne tik sėdintiems laivėje, bet ir stebintiems reginį nuo kranto. „Drakonus“ irkluoja net dvidešimt žmonių, kiti du atlieka vairininko ir būgnininko darbą. Šie didieji laivai – regatos pasididžiavimas – startavo ir 80 kilometrų ilgio žygyje, trukusiame net dvi dienas, ir kiek trumpesnėse 20 km ir 10 km distancijose. Nepasididžiuota ir prasmingai įtraukta į programą lenktynės žvejų valtimis bei egzotiškai pavadinta piratų rungtis keturvietėmis kanojomis.

Didžiulį susidomėjimą ir entuziastingą žiūrovų, kurių susirinko pilna pakrantė, palaikymą užsitikrino irkluotojai, kurie varžėsi apsižergę rąstus. Ši rungtis nusipelno platesnio paminėjimo, kadangi būtent nuo yrimosi rąstais prasidėjo visa laivybos istorija. Vėliau, pastebėjus, kaip greitai nuo rąsto virstama į vandenį, juos imta skaptuoti ir taip atsirado pirmieji luotai, iki šių dienų užaugę iki kruizinių milžinų dydžio. Organizatoriai būtų dėkingi už pagrįstas žinias po kiek metų pertraukos Lietuvoje vėl prisimintas šis yrimosi būdas. Šią rungtį laimėjo Prienų urėdijos atstovai, kurių bei Generalinės miškų urėdijos geranoriškumo dėka organizatoriams pavyko atgaivinti šį seniausiąjį irklavimo būdą.

Nors tiek Gintaro kelias, tiek irklavimas apskritai neatsiejami nuo vandens, netrūko ir renginių vykusių ant kranto. Be improvizuoto futbolo vyko ir virvės traukimo varžybos, o visi norintieji pairkluoti nesušlampant kojų galėjo išmėginti jėgas ant krante išrikiuotų irklavimo treniruoklių.

Rengėjai neketina nuleisti irklų ir kiekvienais metais minėti Gintaro kelią pačiu geriausiu būdu – kartojant tą kelionę upėmis, kuri mūsų protėviams pelnė duonos kąsnį, plėtė akiratį ir atvėrė prekybos kelius su visu tuometiniu pasauliu. Ką gali žinoti, gal vieną dieną ir vėl irsimės savo upėmis nuo Baltijos iki Juodosios jūrų? 2 psl. >