Naujienos
Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Ne pabrangę produktai ir sumažėjęs mokytojo atlyginimas, o jausminio išsilavinimo trūkumas yra problema, įsitikinusi vilnietė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Nijolė Kezienė.
Ji siūlo mokytojams pamąstyti metaforiškai: ar jie į mokyklą eina tiesiog "akmenų skaldyti", ar "Katedros statyti". Pati ji kas rytą pasirenka antrąjį variantą, todėl savo darbe mato prasmę, nežino ir neskaičiuoja, kiek kainuoja jos pamoka, ir yra laimingas žmogus. "Gal tai diagnozė? Bet aš "kaifuoju", - sako.
Sostinės "Sietuvos" vidurinės mokyklos mokytoja sako mažai besidominti švietimo politika, o protestuoti prie ministerijos neturinti laiko - juk reikia puošti mokyklą Rugsėjo 1-ajai. Šventės išvakarėse mokytoją radau pritemusiuose mokyklos koridoriuose - su savo auklėjamais vienuoliktokais klijavo popierines gėles ant sienos. Šioje mokykloje ji dirba 26-erius metus.
Pasikalbėjome apie mokinius, slapta trokštančius išmokti tik paprastai jausti. Taip pat apie tai, kad, užuot verkšlenęs dėl mažų atlyginimų, kiekvienas mokykloje privalo pats susikurti pridėtinę vertę.
- Dabar devynios valandos vakaro. Ką veikiate mokykloje?
- Ruošiamės šventei, rašome scenarijų, puošiame mokyklą. Dabar aš tiek emocijų išgyvenu, kiek nė viena milijonierė jachtoje su šampano taure gulėdama neišgyventų. Aš esu gudri. Aš kuriu pridėtinę vertę sau.
Man smagu mokykloje tamsoje apgraibomis rasti jungiklį ir įsijungti šviesas. Žinokite, mes su mokiniais nakvojame mokykloje prieš rugsėjo pirmąją ir žiūrime naktį į žvaigždes.
- Atrodytų, kam viso to reikia...
- Didžiulė laimė žmogui yra galimybė leisti lietis savo saviraiškai. Bet kur - pamokoje, po pamokų, dabar ruošiant šventę. Laimė - ne tik tokią aplinką pačiai susikurti, bet ir sukurti ją jaunam žmogui. Nueikit, paklauskit, kas iš jų nori į sceną. Jie susipeš. Biurokratas gal kažką imtų kalbėti apie neformalųjį ugdymą. Aš kitaip sakau: meilės laukas visa tai yra. Laukas, kuris įsuka.
Įsuka todėl, kad mane labai jaudina jausminis išsilavinimas. Štai, kur yra krizė didžioji. Nėra jausminio išsilavinimo.
- Kaip ir kur jį įgyti?
- Reikia sukelti emociją. Ir politikoje, ir gyvenime dar nuo senų laikų mums yra įprasta paprastus dalykus paversti sudėtingais. O iš tiesų tereikia jausti. Jausmas - tai paprasta ir natūralu. O dabar: čia juoktis galima, čia - jau nebe. Čia reikia pykti, o čia - paliūdėti.
Man baisu, kad jaunas žmogus nebemoka išreikšti, pavyzdžiui, liūdesio. Mirus draugui ar draugo tėvui, jie nemoka pareikšti užuojautos. Absoliučiai neturi jausmo.
Daug kalbama, kad ausinukai, "mobiliakai", internetas prisideda prie jausmo išnykimo. Bet niekas nepabandė mesti iššūkio. Vasarą su mokiniais stovyklavome savaitę Modžiūnų kaimo (Švenčionių raj.) sodyboje. Nutarėme: interneto ir telefonų nebus. "Ką, jūs juokaujat?", - klausė mokiniai. Bet tuoj pat pamiršo tą savo pasaulėlį. Niekam nereikėjo telefono ir kitų panašių dalykų. Visi džiaugėsi. Įvyko virsmas. Vadinasi, nėra taip, kaip pamokslaujama, neva "ši karta - internetiniai, virtualūs žmonės ir santykiai". Atvirkščiai - visi yra ištroškę tikrumo ir paprastumo jausmuose. Ir aš stengiuosi tą troškulį numalšinti, kuriu tą aplinką. Netgi blogos emocijos sukėlimas yra gerai. Nes tai natūralu, o ne "Made in China". 2 psl. >
kursioke 2009-09-13 10:15
NIJOLE,TU nepasikeitei...
Rengler 2009-09-03 15:54
Ot sugalvojo paprikolint mokytoja..
Marija 2009-09-01 16:09
Kuomet bus etinis išsilavinimas, atsiras ir jausminis. Taip pat apmaudu, kad interviu su...
Ežeras 2009-09-01 15:05
"Prikolą". Net juokaudama lituanistė neturėtų vartoti rusų kriminalistų žargono.