A. Akstinavičius: Pinočetinių įdėjų pasekmės 11

Phantom Rose

11	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Arvydas Akstinavičius. Piotro Romančiko (ELTA) nuotr.

 

Daug ar mažai Lietuvai vienas milijonas gyventojų? Dauguma neabejotinai pasakytų, kad tai labai daug. Tačiau kai kam pasirodo tai niekis. Tokias išvadas tenka daryti po to, kuomet prieš šešerius metus buvo pradėta realizuoti vadinama pensijų reforma, kurios rezultatas – privačių  pensijų kaupimo fondų (PPKF) atsiradimas. Šių fondų kūrimas iš tikro nebuvo jokia reforma. Realiai tai reiškė, kad privačiam verslui suteikiama galimybė dar pasipelnyti valstybės (šiuo atveju „Sodros“) ir žmonių sąskaita. Tokiu žingsniu buvo užprogramuotas „Sodros“ žlugdymas ir apytikriai vienas milijonas gyventojų pasmerkti rizikai prarasti vienintelį pajamų ir pragyvenimo šaltinį.

Ekonomikos kilimas, darbo užmokesčio didėjimas kurį tai laiką dar maskavo besiartinantį pavojų, tačiau krizė atidengė visą problemos esmę – „Sodroje“ milijardinė skylė. Keletas milijardų litų per penkerius metus pervesti iš „Sodros“ į privačius pensijų kaupimo fondus – tai ir yra pagrindinė tos skylės priežastis. Apeliacija į būsimus pensininkus, neva privatūs pensijų kaupimo fondai jiems garantuos sotesnę senatvę yra elementari apgavystė. Kodėl? Ogi todėl, kad minėti fondai yra nekontroliuojami, niekam neatskaitingi ir už nieką neatsakingi. Prisiminkime holdingų kompanijų, EBSW, LAIB, Nidos ir kitų griuvusių bankų laikus, kuomet jie žlugo su visais žmonių pinigais. Toks pats bankrotas bet kuriuo metu gali ištikti ir privačius pensijų kaupimo fondus. Spekuliacijos būsimų pensininkų gerove realiai reiškia ne ką kitą, kaip tai, kad žlungant „Sodrai“ būsimi pensininkai atsiduria panašiame rizikos laipsnio lygmenyje kaip ir esami.

Valstybės kontrolės, vertybinių popierių komisijos išvados vaizdžiai atskleidžia vadinamos pensijų reformos keliamus pavojus ir riziką tiek dabartiniams, tiek būsimiems pensininkams. Valstybės kontrolės pristatytoje Valstybės audito ataskaitoje rimtai susirūpinta pasirinktos pensijų reformos teisingumu, tikslingumu ir perspektyva. Pakanka keleto pateiktų skaičių, kad įsitikintume, kaip neatsakingai valstybės ir žmonių atžvilgiu buvo apsispręsta dėl antros pakopos pensijų fondų įgyvendinimo. Per ketverius (2004-2007 m.) metus grynasis pensijų turto padidėjimas buvo 3,6 proc. Iš 134 dalyvių, kurie 2007 m. gavo pensijų išmokas, 88 proc. jų gavo mažesnes išmokas negu „Sodros“ pervestos lėšos (2004 m. – 2007 m. laikotarpiu „Sodros“ senatvės pensija didėjo virš 60 proc.). Pensijų turto valdymo išlaidos 2004-2007 m. PPKF dalyviams kainavo net 55 proc. gautos investicinės grąžos. Kaip teigia Vertybinių popierių komisija, nuo 2004 m. (nepilnai) iki 2008 m. pabaigos antros pakopos pensijų fondai „išgarino“ 430,145 mln. Lt arba daugiau nei 16 proc. „Sodros“ pervestų būsimų pensininkų lėšų.

Iš kur atsirado tokia „reforma“, leidžianti kai kam neblogai pasipelnyti ir kas už tai atsakingi? Idėją į Lietuvą atnešė ir ją prastūmė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atstovai su dabartiniu teisingumo ministru Remigijumi Šimašiumi priešakyje. Ir nešė ją ne iš kurios nors civilizuotos demokratinės šalies. Tai Čilės diktatoriaus Pinočeto laikų sukurtas modelis. Tik skirtingai nuo Lietuvos valdžios, Čilėje tokią reformą pats diktatorius griežtai kontroliavo. Laukinio liberalizmo idėjos, kurios valstybės ir žmonių sąskaita kai kam suteikdavo galimybę prasukti bizniuką, dažniausiai sulaukdavo tuomečio premjero Algirdo Brazausko vadovaujamos Vyriausybės palaikymo. Taigi, tokios pensijų reformos Lietuvoje krikštatėviai yra A.Brazauskas ir Vilija Blinkevičiūtė, buvusi Socialinių reikalų ir darbo ministrė, o krikštytojas – R.Šimašius. 2 psl. >