(Nuotr. iš klubo "Antikos karys" asmen. archyvo)
Rugsėjo 8 dieną sukako 495 metai, kai 1514-aisiais, ties Orša, LDK kariuomenė sutriuškino Maskvos kunigaikštystės kariuomenės pulkus.
Agresija iš Rytų
Tuometinė situacija buvo kupina įtampos. Nuo XV a. prasidėjo įnirtinga Rusijos agresija prieš Lietuvą, kuri truko iki pat XX a. pabaigos. Prie viso to prisidėjo nuolatiniai Krymo chanato bei totorių puolimai ir LDK žemių niokojimai. Nors LDK ir prarado nemažą dalį teritorijos, tačiau jos karinės jėgos neleido oponentams įsiviešpatauti: totoriai gavo atkirtį ir buvo sutriuškinti mūšiuose prie Klecko ir Olšanicos, o viena iš ryškiausių pergalių, pasiektų prieš Rusiją, įvyko prie Oršos 1514 m.
Šis mūšis buvo 1512 m. Lietuvos ir Rusijos karo (kada rusų kariuomenė užėmė svarbų LDK fortpostą – Smolenską) tęsinys, nes iškilo grėsmė, jog rusai, netekus gynybos, gali prasiveržti į šalies gilumą. 1514 m. kariniuose susidūrimuose LDK kariuomenei vadovavo Konstantinas Ostrogiškis, o Maskvos kariuomenei – Vasilijus III.
Sumanumu gynėsi nuo maskvėnų apgaulės
Netekus gynybinių įtvirtinimų Smolenske, maskvėnai vis labiau veržėsi į LDK niokodami, siaubdami miestus. Žygimantas Senasis skubiai ėmėsi rinkti samdinius ir savanorius neišvengiamam lietuvių ir maskvėnų karui. Sutelkta apie 30 tūkstančių karių armija (kai tada priešininkų karinės pajėgos siekė 80 tūkstančių karių), iš kurių keli tūkstančiai pasiliko saugoti karaliaus stovyklą, o likę vadovaujami Konstantino Ostrogiškio patraukė link Smolensko.
Su maskvėnais LDK pajėgos 1514 m. rugsėjo 8 d. susidūrė maždaug pusiaukelėje tarp Borisovo ir Smolensko esančioje Oršoje. Maskvėnai bandė pasitelkdami apgaule nugalėti ir taip nedidelius lietuvių pulkus. Jų strategija buvo tokia: atitraukę savus raitelius į kairįjį Dnepro krantą jie tikėjosi atkirsti lietuvius nuo upės perkėlos, atakuoti ir sunaikinti. Tačiau lietuviai, numatę priešo užmačias, slapta iš surinktų valčių, plaustų pradėjo statyti tiltą. Tiltas nebuvo tvirtas ir ne visi prieš jam suyrant spėjo persikelti (likusi dalis tiesiog perplaukė Dnepro upę), tačiau kovai visi galų gale buvo pasiruošę.
Pirmoji karo istorijoje artilerijos pasala lauko kautynėse
Šį kartą Konstantinas Ostrogiškis parengė dar didesnę staigmeną – miške paslėpė dalį savo pabūklų su kariais, o už miško buvo išdėstytos lenkų didikų savanorių pajėgos, saugančios kariuomenę nuo apsupties. Kai kurie istorikai teigia, jog tai buvo pirmoji artilerijos pasala lauko kautynėse visoje karo istorijoje.
Mūšiui įsismarkavus maskvėnai, naudodamiesi sumanyta strategija, bandė apsupti LDK karinius pulkus. Tada Ostrogiškis įsakė savo puolamiems pulkams imituoti traukimąsi iš kovos. Rusų pulkai, pamatę atsitraukiančius lietuvius ir patikėję pergale, pradėjo juos vytis, o tuo pasinaudoję LDK kariai nuvedė juos tiesiai į spąstus. Artilerijos salvės sutriuškino raitelių pulkus. Išgąsdintus maskvėnus LDK kariuomenė ėmė pulti visa jėga. Tada bėgančius iš mūšio vietos maskvėnus LDK kariai įklampino ir pražudė pelkėse. Kronikose rašoma, jog nuo žuvusių maskvėnų karių ir jų arklių kūnų net užsitvenkė ir patino Klapivnos upė, o ištroškę lietuviai gėrė kruviną tos upės vandenį.
M.Bielskio kronikoje teigiama, jog Oršos mūšyje buvo nukauta 40 tūkstančių maskvėnų, į nelaisvę paimti jų karvedžiai. LDK kariuomenė atsipirko nedideliais nuostoliais – manoma, jog žuvo apie 500 lietuvių riterių.
Nors ir nepavyko atgauti Smolensko, tačiau garsas apie pergalę plačiai pasklido
Nors lietuvių karinės pajėgos ir sutriuškino rusus, tačiau LDK nepavyko atgauti Smolensko. Visgi garsas apie tokią lietuvių pergalę apskriejo daugelį Europos valstybių, iš kurių Rusija susilaukė paniekos ir užsitraukė agresyvios, priešiškos valstybės vardą.
(Nuotr. iš klubo "Antikos karys" asmen. archyvo)
Pasak A.Bumblausko, išliko žinių, kad iš Oršos mūšio grįžtančiam Konstantinui Ostrogiškiui pagal romėnų paprotį Vilnius surengė triumfo žygį. Tuo metu dar neseniai pastatyti miesto gynybos rytiniai vartai, pro kuriuos jis atvyko, jo garbei buvo pavadinti „Ostrožkije varota“. Bėgant laikui pavadinimas kito į „Aštriuosius vartus“, „Ostra brama“, kol lietuviai išvertę pavadino „Aušros vartais“.
Oršos mūšio metinių paminėjimas su riterių kovomis
495-osios Oršos mūšio metinės Vilniuje buvo kukliai paminėtos dar prieš savaitę (rugpjūčio 30 d.). Ceremonija prasidėjo Katedros aikštėje, prie paminklo kunigaikščiui Gediminui. Skambant būgnininko ir fleitininko muzikai paskui šauklį atžygiavo šarvuotas, ginkluotas karių būrys.
Šauklys perskaitė Žygimanto Senojo raštą (teksto autorė – rašytoja Renata Šerelytė), kuriame įtaigiai ir vaizdingai buvo papasakota apie Oršos mūšio eigą, baigtį ir pasekmes.
Po šauklio pranešimo aptvertoje aikštelėje buvo pakviesti šarvuoti kovos klubo „Antikos kario“ kariai, kurie pristatė specialiai Oršos mūšio pergalei pažymėti sukurtą kovos programą. Tokių žiūrovų aikčiojimų vargu ar galima buvo pamatyti Trakuose ar Kernavėje rengiamuose šarvuotų karių pasirodymuose, kur vaidybos yra daugiau, nei kovos meistriškumo. Kova atrodė tokia reali, jog žmonės net traukėsi įnirtingai kovojantiems kariams priartėjus prie žiūrovų.
(Nuotr. iš klubo "Antikos karys" asmen. archyvo)
Ne tokioje rimtoje, labiau pramoginėje pasirodymo dalyje, klubo vadovas Jurijus Bykovas demonstravo ginklų valdymo įgūdžius: kapojo ant kario galvos padėtus kopūstus, į jį sviedžiamus burokėlius ir lazdas. Tiesa, organizatoriams galbūt vertėjo aptverti didesnį aikštės plotą, skiriantį dalyvius nuo žiūrovų, kadangi kapojamos lazdos skriejo ir į arčiau susėdusių vaikų galvas. Vėliau, po renginio, klubo „Antikos karys“ kariai suteikė žiūrovams galimybę ne tik fotografuotis šalia jų, bet ir išbandyti jų ginklus.
Po renginio žmonės taip pat buvo kviečiami pasirašyti rezoliuciją dėl Kauno pilies atkūrimo ir paveldo išsaugojimo.
Sonata Dirsytė
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 4