Šiek tiek apie podinozaurinę ekonomiką 28

Scialpi

28	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Levas Tolstojus romane “Ana Karenina” (kažkiek rizikuodamas) rašė, kad laimingos šeimos laimingos vienodai, bet nelaimingose šeimose kiekvienos drama vis kitokia.

Ekonomikoje tokių asimetrijų nėra. Ekonomikos teorija laimės kriterijų lengvai redukuoja į visiems suprantamą BVP (bendrojo vidaus produkto) rodiklį ir apie laimę ar nelaimę sprendžia pagal jo dinamiką. Jei BVP nuolat ir sparčiai auga – labai gerai; jei nustojo augti ar net krenta – blogai.

Tai paprastas ir patikimas metodas traktuoti svarbiausius pasaulyje reikalus. Lygiai taip darė tolimiausi mūsų protėviai, dinozaurai ir jų pirmtakai, „mąstydami“ apie viską, ką mato aplink save, irgi dviem kategorijomis – „tai“ valgoma arba nevalgoma (smulkesni naudojosi kiek modifikuota „pasaulėžiūra“ – aš „tai“ suėsiu arba „tai“ mane suės).

Ekonomika pati prašosi primityvaus traktavimo. Nes ekonomika yra ne kas kita, kaip išgyvenimo veikla, todėl ir mums, kaip visiems tiems tiranozaurams ir pterodaktiliams, jei BVP auga – tai gerai, jei nustojo augti – blogai ir reikia kažką daryt, kad vėl augtų.

Tai, žinoma, palengvina sveikai apie ekonomiką galvojančių bendruomenių vyriausybių užduotį.

Vis tik mes skiriamės nuo tiranozaurų – sugebam po truputį mokytis.

Didžiosios krizės metais (1929-1933) JAV (ten krizė buvo ryškiausia) vyriausybės ir centrinio banko (Federalinės rezervų sistemos, FRS) politika buvo standartinė, pagrįsta teze apie nereguliuojamos rinkos gebėjimą pačiai grįžti į pusiausvyrą. FRS principingai neteikė papildomų pinigų bankams, kuriuos dėl indėlininkų panikos ištiko likvidumo katastrofa (pinigų pasiūla smuko 25 procentais), o vyriausybė, siekdama išsaugoti biudžeto pusiausvyrą, smarkiai sumažino valdžios sektoriaus išlaidas (viešieji pirkimai per tuos ketverius metus sumažėjo beveik 16 procentų).

Todėl krizė buvo triuškinanti – JAV BVP per tuos metus smuko 30 proc., nedarbas pasiekė 25 proc., investicijos sunyko beveik 7 kartus (nuo 40 mlrd. dolerių iki 4,7 mlrd. dolerių).

Dėsningai įsisuko defliacija. Ji tęsėsi 4 metus (1930 m. kainų lygis smuko 2,6 proc., 1937 m. – net 10,1 proc., 1932 m. – dar 9,3 proc., ir 1933 m. dar 2,2 proc.) ir užtikrino, kad krizė truko daug ilgiau ir buvo daug žiauresnė nei buvo galima manyti.

Tai buvo stiprios, įsimintinos pamokos ekonomikos teorijai.

Šiandien valdžios nesikišimo dogmų jau niekas nesilaiko ir nežada laikytis. Valdžia tapo atsakinga už ekonominės raidos stabilumą.

Vienas iš naujesnių, jau globalizacijos sąlygomis išmoktų dalykų yra supratimas, kad išėjimas iš vienodos nelaimės – krizės – įvairioms valstybėms yra nevienodas.

Kaip jau žinome, turtingos (dėl to turinčios dideles finansine sankaupas arba nesunkiai galinčios naudotis kitų sutaupytomis lėšomis) bei santykinai mažiau priklausančios nuo išorės rinkų šalys lipa iš krizės gelbėdamos vidaus vartojimą (visuminę paklausą). Tuo tarpu mažos, ne tokios turtingos ir labiau priklausančios nuo išorinių rinkų pirmiausia griebiasi visų išlaidų mažinimo (nes nei sankaupų didelių turi, nei gali lengvai pasiskolinti), gelbėdamos ūkio stabilumą vardan investuotojų optimizmo. 2 psl. >