Naujienos
Scanpix/Reuters nuotr.
Irako, dirbtinai po Pirmojo pasaulinio karo britų ir prancūzų sukurtos ir 1932 m. tapusios nepriklausima valstybe, laukia ilgas ir sunkus kelias stabilumo link.
Okupacija artėja į pabaigą: JAV kariuomenės išvedimas jau prasidėjo. Liepos pabaigoje amerikiečiai paliko visus Irako miestus. JAV kariuomenės veiksmai pagal susitarimą su Irako vyriausybe yra griežtai ribojami ir tik didelės nesėkmės atveju irakiečiai teikiasi kviesti į pagalbą Amerikos karius. 2011 metų pabaigoje paskutiniai JAV kariuomenės koviniai daliniai paliks Iraką. Jame liks tik kariniai konsultantai. JAV prezidentas Barackas Obama mano (ir tai yra tiesa), kad Amerika nepajėgi kariauti dviejų karų – Irake ir Afganistane. Kariuomenės reikia padėčiai Afganistane stabilizuoti ir Talibano skverbimuisi iš Pakistano į Afganistaną sustabdyti. Atrodytų, Irakas jau yra mažesnė problema nei iki šiol. Tačiau tai gali būti apgaulinga nuomonė.
Kur pasuks Irakas, patyręs rimtą karinį ir politinį sukrėtimą, neaišku. Yra daug ženklų, kad ši šalis ateityje gali tapti viso regiono problema. Amerikos okupacija ir demokratiški rinkimai Irake iš esmės pakeitė geopolitinę situaciją visame regione.
Viskas tiek susipainioję, kad šiuo metu net negalima pasakyti, ko JAV siekė okupuodamos Iraką, nes po okupacijos jis gali kelti didesnių problemų nei iki jos. Visos buvusios administracijos teorijos apie masinio naikinimo ginklus bei Saddamo Husseino ryšius su „Al Qaeda“ pasirodė nieko verti burbulai arba šiurkščios JAV žvalgybų klaidos.
Iki JAV invazijos Iraką valdė pasaulietinis diktatoriškas ir socialistinius siekius deklaravęs S. Husseino režimas. Saddamas nebuvo demokratas ir žmogaus gyvybė jam neturėjo jokios vertės. Tačiau, kaip ir visi diktatoriai, jis nesilaikė jokių principų: kai buvo naudinga, buvo JAV sąjungininkas, kai nenaudinga – tapdavo SSRS draugu. Tačiau jis laikė be gailesčio prispaudęs arabų šiitų daugumą. Didelė dalis jų politikų ir dvasinių vadovų arba emigravo į Iraną, arba baigė gyvenimą kartuvėse Irake.
Dabartinis Irako vadovas Nuris al Malikis yra šiitas ir išrinktas šalyje daugumą sudarančių šiitų. Jo veiksmai mažumų – sunitų bei kurdų – atžvilgiu demokratija nekvepia, o ateityje religinėms ir tautinėms mažumoms bus dar sunkiau. Atrodo, N. Malikis Irake įsitvirtino ilgam ir jei laikysis demokratijos principų, tai tik pro forma, panašiai kaip, sakykim, Egipto vadovai. Abejočiau, ar religiškai angažuotas, Iranui labai parankus N. Malikis yra geriau nei S. Husseinas.
Tačiau, tiesą sakant, kitaip nei jėga Iraką vieningą išlaikyti neįmanoma. Valstybėje dauguma gyventojų yra arabai šiitai, pirmą kartą šalies istorijoje atėję į valdžią. Be jų, yra sunitų mažuma – ilgą laiką valdžiusi šalį, bei atskira tautybė – kurdai, siekiantys jei ne nepriklausomybės, tai bent jau realios autonomijos. Visos trys grupės nekenčia viena kitos. Mažumų teisių užtikrinimas Irake yra nežinomas politinis veiksmas, ir todėl nei kurdai, nei sunitai kokių nors rimtesnių savo teisių garantijų nesitiki. 2 psl. >
Nezaslietis 2009-09-13 06:35
Veda i Irako suskaldyma-tai vienintelis teisingas kelias.
2009-09-12 20:32
JAV prezidentas Barackas Obama mano (ir tai yra tiesa), kad Amerika nepajėgi kariauti dviejų...