Vytautas Aleksandras (Lukašenka) Didysis 52

Laima Andrikienė, Leonas Sapiega, Baltarusijos Liaudies, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Subyrėjus SSRS, Aleksandras Lukašenka, Užtat Leksandras Rygoryčius, Gal JAV, Leksandras Rygoričius, Jurijus Lužkovas, Martynas Počobutas, Tadas Kosciuška, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Jurijus Ševcovas, Tėtušis Lukašenka, Kazimiras Cichovskis, Dėl Vilniaus, Ir Klaipėda, Dabartinė Lietuva

52	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Į Lietuvą atvyksta Litvos prezidentas Алякса́ндар Рыго́равіч Лукашэ́нка.
Geopolitiniai pasvarstymai ta proga.

Tekstas nėra trumpas. Prie jo prisegta dukart tiek užklasinių skaitinių. Lietuviškos dalies skaitymui teks paaukoti kokį pusvalandį. O kas nevalstybine kalba – pagal poreikį.

Kelios protokolinės pastabos. Pasirašau po klausimais, kuriuos Laima Andrikienė norėtų užduoti Aleksandrui Lukašenkai. Taip pat siūlau paskaityti, kaip revoliucinių permainų perspektyvas kaimyninėje šalyje vertina Baltarusijos opozicijos atstovė  Tatjana Reviako (didelių galimybių ji nemato).

Apie Aleksandrą Lukašenką kažkada esu rašęs gana familiariai, bet jis, sakyčiau, irgi yra familiarus.

Eikime prie geopolitikos. Mano išvedžiojimai remiasi prielaida, kad LDK niekur nedingo. Geopolitiškai LDK vaidmenį dabar atlieka Baltarusija. Jos geopolitinė lemtis – bandyti pajungti sau Rusiją, arba būti Rusijos suvalgytai.

Visų pirma, LDK nedingo nuo žemėlapio. Keturiose šiuolaikinėse nepriklausomose valstybėse: Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje išsitenka Abiejų Tautų Respublikos (ATR) šerdis – istorinės Lenkijos Karūnos ir LDK žemės. Kai kas nubyrėjo, kai kas prisidėjo.
Lietuva + Baltarusija = (+/-) LDK po Liublino unijos.

Vėliau pasvarstysime apie šiuolaikinio žemėlapio autorių

Kas buvo
Pabandysiu išdėstyti LDK istoriją, kaip sakoma, ant nago juodimo. Paviršutiniškai kartoju visiems žinomus dalykus tiktai todėl, kad noriu kai ką paryškinti.

Savo laiku Lietuvos kunigaikščiai pajungė ir prijungė slavų žemės, tokiu būdu pagausindami savo karinius bei ekonominius išteklius. Jeigu Lietuva nebūtų gudų žemių prisijungusi, ten būtų įsitvirtinę kas nors kiti (lenkai, totoriai, maskvėnai) ir su gudų ištekliais sutriuškinę Lietuvą. Galų gale ir gudai galėjo kada nors sustiprėti, tapti rimtais Lietuvos konkurentais. Sakydamas „lietuviai“, „gudai“, aš nepamirštu feodalinės santvarkos – kalbama apie kunigaikščius ir jų kariaunas.

LDK plėtra vyko pagal principą „grobk ir dalykis“. Prijungtų žemių bajorai prisiėmė prievolių, bet gavo ir teisių. Apie XVI a. pradžią susiformuoja tvirta tapatybė – litvinas, LDK bajoras (priimu visus patikslinimus dėl tapatybės atsiradimo laiko). Lenkų ir litvinų tapatybių priešprieša išliko ilgokai po ATR žlugimo. Naujos tapatybės: lietuvis, lenkas, baltarusis buvusiose LDK žemėse atsirado XX a. pradžioje.

Liublino uniją kai kas šiuolaikinėje Lietuvoje vadina „tragedija“. Mano požiūriu, Liublino unija gretintina su tokiais modernios Lietuvos žingsniais kaip stojimas į ES ir NATO. Iš esmės tai buvo ne „įsijungimas“, o „sukūrimas“ – ATR, ta politinė ir karinė sąjunga, buvo naujai atsiradęs darinys. Neigiamai vertinantieji Liublino uniją turėtų paklausti, su kokiais ištekliais LDK galėjo priešintis Maskvai? Gal būta tik tokios alternatyvos: arba su Lenkija sudarome „NATO“, arba pasiduodame Maskvai?
 ATR sudaryta laikantis taisyklės „grobk ir dalykis“: LDK „stojimo“ į ATR mokestis, vaizdžiai kalbant, buvo „pusė kunigaikštystės“.  2 psl. >