Naujienos
A. Kristi romano "Susitikimas su mirtimi" pirmojo leidimo (1938 m) viršelio fragmentas.
Kai prieš mėnesį "Mūzų malūne" perskaičiau Ramūno Gerbutavičiaus apžvalgos apie Jurbarke vykusio literatūros forumo "Šiaurės vasara" dalį, skirtą vertėjos Gabrielės Gailiūtės pranešimui, pritariamai palinksėjau.
Aš Jurbarke šią vasarą nebuvau, konteksto nežinau, o R. Gerbutavičius girdėtą pranešimą perpasakojo vienu sakiniu, kuris yra toks - anot Gailiūtės, lietuvių literatūra yra prasta, todėl galbūt vertėtų labiau remti ir skatinti kur kas geresnių užsienio rašytojų kūrinių vertimą.
Aš pritariau viskam – ir Gailiūtės minčiai, kad reikia daugiau versti knygų, ir Gerbutavičiaus pasipiktinimui, kad versti reikia, bet ne tam, kad pamokytų iš tikro gerus lietuvių rašytojus, ir sau pačiam, galvojančiam, kad lietuvių literatūra nėra prasta, tik ne visiškai profesionali.
Ką savo svarstymo kontekste vadinu "profesionalumu"? Naudoju šį terminą pirmine prasme – profesionalas yra žmogus, norintys už savo darbą gauti maksimalų atlygį. Vėlgi, negalima sakyti, kad lietuvių rašytojai yra neprofesionalai. Ne, jie neatsisako užmokesčio už savo darbą. Bet jie nenori gauti maksimalios sumos, todėl ir tėra, bent dauguma jų, "šiek tiek" profesionalai.
Jei Lietuvoje egzistuotų stiprus godžių literatūros agentų korpusas, jie mūsų rašytojus priverstų suktis greičiau. Jie jiems sukurtų tikrą pragarą! Jie priverstų rašytojus skaičiuoti – kas geriau – juokingi keli tūkstančiai litų honoraro per metus už romaną, kurį nupirks du tūkstančiai skaitytojų ir pagirs visi trys literatūros kritikai visuose trijuose kultūros savaitraščiuose, ar pakankamai sočios keliolikos tūkstančių eurų pajamos per metus – o bausmė už didesnius pinigus tebūtų trumpalaikės pašaipos pliūpsnis laikraščiuose arba, kas yra tik šiek tiek blogiau, visiška kritikos tyla?
Bet Lietuvoje nėra jokių – nei godžių, nei dosnių literatūros agentų, ir mūsų rašytojai, palikti be išorinio katalizatoriaus, vieniši organizuoja savo kūrybą skurdžios lokalios paklausos lauke.
Lietuviškos literatūros paklausa yra apribota ne tik kalbos barjeru – ją riboja ir neįtikėtinas žanrų skurdumas. Štai naršiau po Suomijos literatūros eksporto organizacijos leidžiamo žurnalo "Books from Finland" tinklapį. Jame galimiems pirkėjams siūloma 38-ių žanrų produkcija. Lietuviškame atitikmenyje tėra trys grožinės literatūros žanrai – proza, poezija ir vaikų literatūra. O tai reiškia, kad Lietuvos literatūros pramonė tarptautiniam vartotojui nepasiūlo (o suomiai – pasiūlo) nei vieno paklausaus produkto. Mūsų pasiūloje nėra trilerių, siaubo romanų, mokslinės fantastikos ir fentezy, nėra komiksų, nėra, galų gale, pramoginės literatūros artilerijos – detektyvų. Šioje situacijoje susiformuoja logiškas klausimas – jei nėra pasiūlos, gal nėra ir paklausos?
Nagrinėju 2008 metų bestselerių statistiką, kurią sudarė britų, prancūzų ir amerikiečių knygų prekeiviai, išnagrinėję savo šalių, o taip pat ir Kinijos, Ispanijos, Italijos, Vokietijos, Olandijos ir Švedijos geriausiai perkamų knygų sąrašus. Pirmame dešimtuke – penki detektyvų autoriai ir dvi - Stephenie Meyer su Joan Rowling – pasakų kūrėjos. Ir tik trys pozicijos liko tradiciniams romanams. Tarp kurių, beje, nėra nei vieno literatūros Nobelio ar "Bookerio" premijų laureato. 2 psl. >
SKIRTINGOS ASMENYBES 2009-09-28 18:43
"O užsispyrimas ir yra profesionalumo bruožas".?!! TAI KAZKA NAUJO. UZSISPYRIMAS PARASYTI...
A.B. 2009-09-28 18:24
Jei profesionalas yra maksimalų atlygį už savo darbą gaunantis žmogus, tai pas mus jų yra -...
Ernestas Parulskis 2009-09-28 12:25
"Reikia būti velniškai užsispyrusiam". Visiškai teisingai. O užsispyrimas ir yra...
2009-09-28 10:24
>už gerą istoriją gerai sumokės.