Naujienos
Jau kurį laiką nerašau apie miškus. Mintys kyla ne vien apie medžius ir samanas, žvėris ir paukščius, grybus ir grybautojus. Kitąsyk vaikštinėdamas po žaliąją girią nė neįtartum, kiek čia problemų slypi, kiek perdėm žmogiškų interesų susipynę, kiek tūno trumparegiškumo, gal ir klastos.
Valstybinės institucijos, vis išvadinamos biurokratinėmis, turi savo požiūrį, kuris keliais žodžiais ir gerokai suprimityvinant išreiškiamas taip – „tie privatininkai viską iškirs, suniokos, išparduos, o kas Lietuvai liks?“
Privatūs savininkai sako, kad jeigu ne antivalstybinis „valstybininkų“ požiūris į valstybinį (suprask – niekieno) turtą, miškų ūkio našumas būtų kelis, gal net keliolika kartų didesnis. Iškertant mažesnį plotą galimai pasiektume didesnį darbo efektyvumą ir visokeriopą naudą. Jiems pritaria ir gamintojai, patvirtindami, kad jeigu savo įmonėse dirbtų kaip „valdiškais laikais“, tai seniai visi būtų bankrutavę – nereikėtų nė krizės, o dabar taupiai ūkininkaudami net ir krizės sąlygomis išgyvena. Matomai tokia nuomonių poliarizacija neatsitiktinė, todėl ėmiau ieškoti trečios šalies, galinčios nešališkai apžvelgti Lietuvos miškų ūkio situaciją ir ją profesionaliai įvertinti. Tokią radau akademinėje sferoje, tiksliau, tarp Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkų.
Mano rankose dvi išsamios jų parengtos ataskaitos (darbo vadovas prof. R.Deltuvas) – per 200 puslapių dalykinės medžiagos, analizių, sugretinimų ir detalių lentelių su matematiškai apdorotais duomenimis. Viena ataskaita skirta valstybiniams, kita – privatiems Lietuvos miškams. Nesiimu spręsti, ar pasinaudojo minimais duomenimis Lietuvos miškų ūkiu besirūpinantys (arba ne) valdininkai?
Pirma, kas krinta į akis, yra tai, kad abiejų ataskaitų kalba perdėm žmoniška ir nereikalauja specialių žinių. Antra, niekur nekyšo išankstinė nuostata, nė nemėginama spręsti, kas teisus – tiesiog pateikiama išsami padėties analizė ir galimi miškotvarkos pagerinimo būdai: tiek efektyvumo, tiek ir būtinų kaštų prasme. Kaip tik dėl šių priežasčių ketinu remtis šiomis ataskaitomis savo straipsnyje.
Vis dėl to, negaliu pernelyg nutolti nuo įkyrios minties, kad visuomenė, nors ir kaip burbėdama prieš „nelemtus biurokratus“, kiekvieną kartą lyg ir palaiko jų pusę, kai eina kalba apie privatizaciją. Ar ne čia slypi to privatizacijos modelio šaknys, kuris šnekamojoje kalboje taikliai vadinamas „prichvatizacija“? Jeigu privati nuosavybė pasąmonėje suvokiama kaip visuotinis blogis, tai labai patogu privatizuoti „iš po stalo“, ar ne? Kas pasakys, kam tai naudingiau – potencialiam privatininkui, prievartaujamam duoti „pakišą“, ar kokiam atsakingam asmeniui, siekiančiam ją gauti?
Tiek privatūs, tiek valstybiniai vadovai vykdo ūkinę veiklą – sunku manyti kitaip. Kkas čia keisto? – Juk jie ir yra tam, kad tai darytų. Nereikia turėti iliuzijų, kad urėdijos yra kažkokia Žaliųjų organizacija, kelianti sau tikslą totaliai sustabdyti miškų kirtimą. Priešingai, tai ūkiskaitos pagrindais veikiančios įmonės, kurios nėra dotuojamos iš biudžeto, o turi išgyventi savarankiškai ir dar išlaikyti nemažą valdininkijos antstatą ant savo kupros. Tą jos ir daro, mokėdamos nemenkus pinigus į biudžetą. Kiti klausimai: ar tai yra pats efektyviausias ūkininkavimo būdas, ar taip labai tas antstatas reikalingas? Štai čia ir grįžtame prie valstybės biurokratinės sistemos , kuri visais laikais buvo tokia gaji, kad slibinas devyngalvis lyginant su ja atrodo viso labo simpatiškas driežiukas iš vaikiškų pasakaičių. 2 psl. >
> tame bėda 2009-10-04 12:43
Kai artėjama prie to kad miško savininkas tampa globalių miškų išteklių savininku, ir...
rika 2009-10-04 11:57
koks zavingas,seksualus.
arvydas 2009-10-03 21:53
kaip ir versle politikuodamas neturek minties apgauti navickai
arvydas 2009-10-03 21:53
kaip ir versle politikuodamas neturek minties apgauti navickai