Naujienos
ELTA nuotr.
Psichinę negalią turintis septyniolikmetis terorizuoja visą kaimą, kelia grėsmę žmonių saugumui ir gyvybei, o valdžios institucijos blaškosi nerasdamos jokios išeities.
Nepilnametį, kad ir žmogžudį, griežtai gina mūsų įstatymai. Negalima skelbti jo vardo bei pavardės, todėl ir mūsų herojus bus tik K.S. Juolab kad jis kol kas dar nieko nenužudė, o tik nuolat tuo grasina. Jei kam smogia į veidą ar suspardo, žmonės, užjausdami paauglio globėjus, sukanda dantis ir tyli.
Neprognozuojamas nuo mažens
K.S. Raseinių rajono Gabšių kaime esančiuose Aldonos ir Stanislovo Sereikų šeimyniniuose vaikų globos namuose „Likimas“ buvo apgyvendintas anksčiau nei išmoko vaikščioti. Todėl suprantama, kad jis Sereikas vadina mama ir tėčiu, juo labiau kad tikriems gimdytojams šis vaikas niekada nerūpėjo: jo motina retai teišeina iš kalėjimo, o apie tėvą niekas nieko nežino.
Kaip šiandien prisimena Sereikos, K.S. visuomet buvo sunkus vaikas. Tačiau kuris gi iš visų aštuoniolikos šiandien į gyvenimą išleistų ir dar devynių augančių šeimoje buvo „lengvas“? Kiekvienas jų turėjo suluošintos vaikystės prisiminimų ir neigiamos gyvenimo patirties, kaip ir daugybę įgimtų ar užleistų ligų.
Augant K.S., augo ir jo agresija. Raseinių specialiosios mokyklos direktorė Angelė Linartienė berniuko charakteristikoje nurodo, kad jis nejaučia atsakomybės už savo veiksmus, neįžvelgia blogo elgesio pasekmių, nevaldo emocijų. O gavęs pastabą į ją arba nereaguoja, arba atsikalbinėja, neretai netgi pagrasina susidorosiąs.
Gąsdina kaimą
Berniuko grasinimai galop ėmė pildytis: motinai Aldonai jis išmušė dantis. Gal ir negyvai ją būtų užspardęs, jei jo nuo mamos nebūtų atplėšę kiti vaikai. Net medikai, kai K.S. atsiduria jų globoje, paauglio neįveikia: jis sugeba ligoninėje ir pasigerti, ir nusifi lmuoti demonstruodamas lytinius organus.
Šių metų sausio 14 d. Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimu K.S. buvo paskirta vidutinės priežiūros priemonė – jis atiduotas į stacionarų Kauno apskrities vaikų socializacijos ugdymo centrą iki jam sueis 18 metų. Po šios žinios vaikų namelių gyventojai lengviau atsikvėpė. Tik neilgam. K.S., kur buvęs, kur nebuvęs, – vis Gabšiuose. Vėl žyra langų stiklai, dingsta dviračiai ir kiti vertingi daiktai, į visas šalis laksto įsisiautėjusio paauglio tramdyti atvykusių pareigūnų sagos.
Kaimas jaučiasi nesaugus: tėvai bijo iš akių išleisti vaikus, mat niekas negali prognozuoti, kas šaus paaugliui į galvą su juo prasilenkiant gatvėje. Galiausiai žmonės nerimauja ir dėl savo turto saugumo. Vietiniai šaukiasi policijos, bet ši, turėdama ir daugiau darbų, kartais skambinančiųjų paklausia, ar K.S. jau ką padarė.
Kratosi atsakomybės
Kauno apskrities vaikų socializacijos ugdymo centro direktorius Adolfas Skališius VL sakė neturįs galimybių sulaikyti iš jo įstaigos pabėgančio paauglio. „Pas mus – ne kalėjimas. Mūsų net tvoros ažūrinės, kad būtų gražesnės. Tokios bėgančiųjų nesustabdo. Iš kalėjimo ir tai žmonės pabėga, o čia juk tik bendrojo lavinimo mokykla.“ Direktorius guodėsi, kad K.S. šiuo metu yra „visai pablūdęs“, atsisako vartoti vaistus, kurie jam yra būtini, eina, kur nori, daro, ką nori, o dažniausiai važiuoja į Gabšius. Paklaustas, kodėl jo įstaiga iškart nepraneša policijai apie dingusį globotinį, direktorius kuo ramiausiai atsakė: „Nepraėjus trims dienoms po pabėgimo policija paieškos vis tiek neskelbia, o po keleto dienų jis ir pats kartais parsiranda.“ 2 psl. >
poka 2009-10-24 00:31
o kai įvyks nelaimė tada visi susirūpins